 |
|
|
|
|
|
| |
 |
SALANTIŠKIŲ DAINAVIMAS
Į Salantus vykome jau pasidomėję, kokios dainos šiose apylinkėse skambėjo anksčiau. Atskaitos tašku pasirinkome XX a. šeštąjį dešimtmetį: 1961-aisiais po Salantus ir gretimus kaimus rinkdami tautosaką vaikščiojo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto folkloristai. Šiuokart mums rūpėjo, ar pavyks dar išgirsti prieš keturis dešimtmečius skambėjusias dainas. Buvo įdomu, ar pasikeitė žemaičių dainų repertuaras, kokią vietą šio krašto žmonių gyvenime užima daina, ar dažnai ji prisimenama ir mėgstama, koks bendruomenės požiūris į dainuojančius.
Ekspedicijos metu lankydami žmones prašydavome padainuoti tai, ką labiausiai mėgsta, geriausiai prisimena. Įpratome, kad kalbintieji žemaičiai paprastai atsisakydavo dainuoti po vieną – jiems drąsiau pulke, su kaimynu, giminaičiu. Taip ir daina geriau skambanti, ir žodžius, melodiją prisiminti lengviau... Retas kuris aplankytas žemaitis sutikdavo padainuoti iškart, be didesnių įkalbinėjimų. Ne vienas paprašydavo užeiti kitą dieną – reikia šiek tiek laiko prisiminti, pasidainuoti, balsus suderinti. Tad ir patys turėjome būti atkaklūs, mindami tais pačiais takeliais pirmyn ir atgal, belsdami į tas pačias duris, stengdamiesi žemaičius suvesti padainuoti draugėn. Tačiau pamaloninti ekspedicijos dalyvių dėmesio ne vienas norėjo sužinoti, kaip iki jų atėjome, kas juos, kaip dainuojančius nurodė. Ne paslaptis, kad dažniausiai prikalbinti dainuoti pavykdavo moteris, vyrai gi būdavo linkę santūriai atsisakyti, prisipažindami, kad padainuoti geriau sektųsi tik gausesniame būryje prie vaišių stalo.
Galiausiai leidę mums įsijungti diktofonus žemaičiai nuoširdžiai stengėsi prisiminti žodžius ir melodijas, rodos, dar ne taip seniai sklandžiai mokėtus. Mes gi stengėmės fiksuoti viską, todėl kartais teko tarsi po trupinėlį rankioti kadainykštės dainavimo tradicijos likučius – džiaugėmės ir dviem, ir penkiom pilnai išdainuotom ar staiga nutrūkdavusiom dainom... Vis dėlto Salantuose ir jų apylinkėse pavyko sutikti po dešimt, dvidešimt ir daugiau dainų sudainavusių žmonių. Iš tokių norėtume prisiminti Kazimierą Zaleckienę ir Vincentą Drungelienę iš Nasrėnų, Kazimierą Venckų, Petronėlę Kaubrienę, Leną Kaubrytę, Reginą Jablonskienę, Juliją Krištupienę, Zofiją Drungilienę, Veroniką Narvilienę iš Salantų, Valerijoną Jokubauskį iš Imbarės, Jūrą Surkienę iš Gaivališkės, Emiliją Karazinienę iš Erlėnų, Ziną Tuzienę ir Nijolę Blauzdienę iš Laivių, Stefą Budrienę, Aldoną Stonkienę ir Rasą Buivydienę iš Juodupėnų, Oną Paulienę, Augustiną Venskuvienę, Virginiją Vaičienę iš Leliūnų, Oną Rutienę iš Mažųjų Žalimų, Emiliją Rumbutienę iš Tuzų. Net septyniasdešimt dainų, daugiausia senųjų, užrašyta iš Alfonso Fabijonavičiaus, per penkiasdešimt dainų prisiminė Ieva Šleinienė, abu gyvenantys Salantuose.
Nesunku pastebėti, kad sklandžiau, be pertrūkių skambėjo dainos lūpose tų, kurie dažniau – vieni ar pulke – pasidainuoja. Kitiems gelbėjo užrašai ar spausdintos dainų knygelės, kurios tampa vis sparčiau nykstančios dainavimo tradicijos palaikymo ir, deja, jos niveliavimo priemone.
|
|
|
|
Ne tik mes, bet ir mūsų lankyti žemaičiai apgailestavo dėl gerokai primirštų dainų. Todėl bene kiekvienas kalbintas žmogus prisimindavo jaunystės metus, kai ir be ypatingos progos dažniau padainuota, daug dainų mokėta, jų net sąsiuviniai prirašyta. Šiltai minėjo senelius ir tėvus, ligi žilos senatvės nepamiršusius dainų. Teko ne iš vieno išgirsti: „Jei būtumėt atvažiavę prieš dešimt, dvidešimt metų...“ O dainos šiose apylinkėse išties skambėjo. Minėtos 1961 metų tautosakos ekspedicijos dalyviai dar užrašė daug senųjų dainų. Jų sudarytuose tautosakos rinkiniuose gausumu išsiskiria vestuvinės, vaikų, meilės, šeimos, humoristinės dainos, ir tik nedidelį pluoštelį sudaro naujoviško stiliaus, literatūrinės kilmės dainos.
2004-ųjų vasarą ir mums dar padainavo šiam kraštui tipiškų dainų. Štai keletas, girdėtų ne iš vieno dainininko: Bėg upelė vingurdama; Ak Juzi Juzeli, kame vendravoji; Atvažiavo meška piršliuose, piršliuose; Du balandžiai klane gėrė; Lakštingalėli, linksmas paukšteli; Mes trys broleliai; Siuntė mane motinėlė; Tekėk, dukra, už čigono; Ak džium džium džium, karklyne žvirbleli; Kai aš jojau per serbentų krūmą... Vis dėlto dabar Salantų ir jų apylinkių dainininkų repertuare gana ryškus vėlyvasis dainų klodas. Čia, kaip ir kitur Lietuvoje, skamba romansai. Žemaičiai dainuoja įvairias naujoviškas meilės dainas, pamėgtas dar XX a. pirmojoje pusėje, pavyzdžiui: Rasotų gėlių prisiskynus; Į stotį lydėjo jauną karininką; Tamsioj naktelėj audringoj; Ten kur tiltas geležinis; Jaunas savanoris grįžo į namus; Tyliai leidžias pavargusi saulė; Ant melsvo ežero krantų; Laiškai dar nebaigti rašyti; Atsimenu, kaip augau kūdikėlis; Prie pat Palangos jūros; Išėjo Marytė pavaikštinėti. Paprašyti neatsisakydavo padainuoti dainų patriotine bei tremties tematika – Augo girioj ąžuolėlis; Balnokit, boliai, žirgus; Ant kalno mūrai; Kur lygūs laukai šiapus Nėrio; Palinko liepa šalia kelio... Tačiau dar pasiteiraudavo, kuo mums įdomios šios ir taip dažnai viešuose susibūrimuose ar privačiame žmonių rate skambančios dainos.
Ekspedicijoje pastebėjome ir kitą, taip pat visai Lietuvai būdingą tendenciją – balsingi žmonės buriasi į laidotuvių giedotojų ansamblius. Būtent pas juos, kaip ir pas folklorinių ansamblių dalyvius, pirmiausia mums parodydavo kelią. Tokių giedotojų grupelės plačiai žinomos, o jų nariai kaimo bendruomenės akyse tapę visos dainuojamosios tradicijos reprezentantais. Prie auditorijos dėmesio pratę giesmininkai lengviau prisimindavo ir liaudies dainas, o jų pirmiausia ir prašydavome. Tiesa, religinių giesmių šiuokart įrašėme tik keletą, – puikiai derėjo giedotojų iš Juodupėnų, Leliūnų, Salantų ir Nasrėnų balsai. Visą savitą Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio, arba Kalnų, giesmių ciklą užfiksavome aplankę Leliūnų kaimo giedotojus jau Advento metu – 2004-ųjų gruodį. Tad giesmės skamba, kol bendruomenę sutelkia didžiosios metinės religinės šventės ar verčia susiburti negailestingai skubantis laikas, lydimas neišvengiamo apeiginio vyksmo – laidotuvių...
Norom nenorom tenka konstatuoti, kad savita, turtinga folklorinės kultūros dalis – žemaičių dainuojamoji tautosaka – XXI a. pradžioje jau blėsta. Siaurėja dainos gyvavimo sfera, iš kasdieninio gyvenimo, šeimos aplinkos, tradicinių kaimo susibūrimų ji pasitraukia į sceną, tampa proginių, parodomųjų renginių dalimi. Tokiu atveju nejučiom kyla palyginimas su ekspedicijoje mūsų kasdien išgyventa situacija – daina nutrūksta nebaigta, palikdama pačiam dainininkui sutrikimą ir kartėlį dėl tokios užmaršties...
Jurgita Ūsaitytė
© 2004 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
|
|
|
|
Petronėlė Kaubrienė ir Lena Kaubrytė
Regina Jablonskienė
Reginos Jablonskienės audžiamas rankšluostis
Jūra Surkienė
Jūros Surkienės sukomponuota puokštė
Laivių folkloro ansamblis
Zina Tuzienė
Nijolė Blauzdienė
|
)
)
)
)
)
)
)
)