Pradžia Vietovės Žmonės Tautosaka Šiandiena
 
 
Salantai tapo ne tik svetinga ir saugia ekspedicijos dalyvių laikino apsistojimo priebėga, bet ir pagrindine darbo vieta. Natūralu: miestelyje gyvena virš 2 tūkstančių žmonių. Ne ką daugiau gautume sudėję visų Imbarės seniūnijai priklausančių kaimų gyventojus. Neretai ekspedicijos dalyviai, nukakę į atokesnius kaimus, vietinių gyventojų būdavo nukreipiami atgal į Salantus, kur iš jų kaimo seniau ar neseniai pas vaikus išsikėlę „miestietiškai“ gyvena talentingi dainininkai ir pasakotojai.


Senovinė klėtis Imbarėje

Ekspedicijos metu tautosaka ir jai artima medžiaga užrašinėta šešiolikoje įvairaus dydžio kaimų, išsidėsčiusių aplink Salantus visomis kryptimis. Aplankyti kaimai džiugino ekspedicijos dalyvių širdis ir subtiliu savo pavadinimų skambesiu (ypač kai juos taria patys vietiniai žemaičiai): Alkos, Dvaralis, Erlėnai, Gaivališkė, Ginteliškė, Imbarė, Juodupėnai, Kalnalis, Laiviai, Leliūnai, Mažieji Žalimai, Nasrėnai, Šaučiukai, Tuzai... Keletą kitų kaimelių, pasitikusių tautosakos rinkėjus nutilusiais kiemais, užkaltomis langinėmis ar vienoje kitoje atokesnėje sodyboje iš patalo nebepakylančių vienišų gyventojų atsidūsėjimais, beliko liūdnai ir kažkaip nejaukiai pereiti ar apsukus ratą grįžti atgalios.


Koplytstulpis Salantuose

Ekspedicijos metu sąmoningai stengtasi aplankyti kuo daugiau įvairių vietovių. Kaimai skirtingi, kaip ir juose gyvenantys žmonės. Vieni garsūs savo gamtiniais ir istoriniais paminklais (Imbarė savo piliakalniu, Kalnalis – unikalia medine šv. Lauryno bažnyčia), kiti – įžymiais žmonėmis. Nasrėnų kaimas iki šiol patikimai saugo vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybės aurą, kuri labiausiai jaučiama jo gimtinės muziejuje. Įdomu tai, kad tautosakos pateikėjų radome ne tik plačiai išsidėsčiusiuose Nasrėnuose, bet ir pačiame M. Valančiaus muziejuje: aplankyti čia dirbančių giminaičių atvažiavusi devyniasdešimtmetė močiutė tapo nuostabiu atradimu ekspedicijos dalyviams.

  
M.Valančiaus muziejus Nasrėnuose

 


Didesniuose kaimuose, tokiuose kaip Laiviai, Juodupėnai ar Leliūnai, žmonės gyvena bendruomeniškesnį gyvenimą, buriasi į dainininkų ar giedotojų būrelius.


Palangos Juzė Salantuose

Dauguma aplankytų kaimų, kaip įprasta, turi savas išskirtines erdves (miškai, upeliai, kalnai, akmenys, kapeliai, duobės ar laukai), apie kurias vietiniai žemaičiai visada turi ką papasakoti jei ne iš savo patirties, tai prisiminę tėvų, senelių ar kaimynų istorijas. Klausytis tokių lokalinių pasakojimų visada labai įdomu. Jie puikiai atspindi žmogaus kultūrinį santykį su savo gimtine, jos praeitim. Užrašėme ne vieną tradicinį padavimą apie Skaudalių, Salantų ar kitų vietovių atsiradimą, įdomiai liaudiškai motyvuotą Kalnalio kapinių perkėlimo iš atokesnės vietovės į bažnyčios šventorių versiją, daugybę šiurpokų pasakojimų apie, pasak pateikėjų, čia pat už langų laukuose klaidžiojusias žvakeles bei visai naujoviškai skambančią autorinę dainą apie Salantus.


Salantų kapinės

Paradoksalu, tačiau šiuolaikiniu minėtų išskirtinių erdvių pavyzdžiu vis dažniau tampa pamėkliškos, po skaudžių nelaimių (savižudybių, apiplėšimų...) ištuštėjusios, vietinius žmones gąsdinančios sodybos, galbūt greit virsiančios naujų folklorizuotų pasakojimų ašimis...

Vita Ivanauskaitė

© 2004 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas


 



Senoji Salantų bažnyčia, XVII a.

 

Kaip velnias nešė Salantų bažnyčios duris

      Apie Salontų bažnyčės doris aš išgirdau dėdelē senē, da pats būdams vāks. Mona tievelis liob pasakuos, kad Salontų bažnyčės doris ypatingas, iš Ryma parneštas. Aš pats dar gyvenau tuolėi, Mažeikių apskritie ir nežinuojau ni kor tėi Salontā yr, bet jau apie Salontų bažnyčės doris girdiejau. Vo pasakuojė tėn tēp:
      Senās laikās, nepasakysio kumet, ne tēp jau baisē senē, bet jau prieš kuokį šimtą, puorą šimtų metų Salontūs stuoviejė bažnyčė, ir Salontūs bovės dėdelē švėnts konėgs. Dėdelē švėnts, tuoks jau švėnts, kad anuo ir velnē, piktuosės dvasės klausė. No ir ons vadinuos pavardė Alksnevyčė. Vėiną kartą tas konėgs Alksnevyčė priš vakarą, vo kėtą kartą konėgams bova tuokė mada, kad anėi tor nueitė pagarbintė Švėnčiausį priš vakarą į bažnyčė. Ons ein iš klebuonėjės i bažnyčė, vo aplinkou bažnyčė, kap i dabar, apaugė dėdeliausi medē. Medžiūs daug paukščių, tėn varnas i žvėrblē kel dėdžiausė lermą – tuokį juomarką, tuoks triukšmos begalinis. No ir tas konėgs suprata, kad čė yr ne tėi paukštē, bet tuos piktuosės dvasės i velnē. Ons užkeikė anas i klaus:
       – Kuo jūs tēp linksminaties, kuo jūs čia tuokė lermą kelat?
       Anėi saka:
       – Kap mes nelinksminsimuos, – saka, – vo už valonduos Rymė Švėntasis Tievs padarys grieką.
       No, saka:
       – Vo ar aš negaliečiuo tėn padalyvautė tuokėmė dėdelėmė įvykie?
       – Diel kuo nē, – saka.
      Anėi, tėi velnē, iškielė Salontų bažnyčės doris. Vo bažnyčė bova ne ta, ne dabar pastatyta šiamė šimtmetie, vo kėta bažnyčelė, mažesnė.
       Iškielė tas doris, saka:
       – Siesk on tų dorų ir mes tavi bematont nulakėnam į Rymą, ir tėn, – saka, – to pamatysi, kas tėn būs.
       No, tas Alksnevyčė atsisieda on dorų, ir tėi velnē pradiejė lakintė.
       Saka:
       – Sustuokėt, mon brylios (skrybelis, kepališius) nuliekė, – saka.
       – Jau, – saka, – tava skryblios devintuo karalystie yr.
       No i nulakėna ton Alksnevyčė į Rymą, ir įeinont į puopiežiaus rūmus jie veiz, kad šalip puopiežiaus sied graži pana. Ons i suprata, kad atejė puopiežiou pavuojos, kad būs čė grieks. No, tas priejė Alksnevyčė ir ka riežė mergā į ausį, i ta pavėrta droskas stolpo. Toukart i pats puopiežios pamatė, kad ons, ka čė bova, iš tikrųjų galiejė papėldytė grieką. Ons saka:
       – Tu pasėlėk čė pas moni, mona rūmūs, būsi mon padiejies.
      Vo Alksnevyčė bova dėdelē tuoks jau sąžinings žmuogos.
       – Negalio, – saka, – aš toro sugrįžtė į Salontus lig vakarienē, lig večerē. Vo klebuons pyks, kam aš ont laika neparejau, nesugrįžau.
       Ir ons išejė iš tų rūmų, tus velnius pašaukė. Saka:
       – Parlakinkėt moni atgal.
       Vo tėi velnē pamatė, kad anų tas plans neišdegė, kad puopiežios nepadėrba grieka, supykė i metė tas Salontų bažnyčės doris i sudaužė. Nebier. Ta anėi kon padarys, ta anėi iškielė iš Ryma vėinas bažnyčės doris. Tuos doris gražės, užsuodėna ton Alksnevyčė i parlakėna atgal į Salontus bematont. Bet tuos doris netelp į Salontų bažnyčės doris, dieltuo, kad bažnyčė maža, vo tėn doris dėdeliausės. No parein tas konėgs pas klebuona, klebuons saka:
       – Diel kuo, – saka, – vėluojis ant vakarienė?
       Saka:
       – Aš jau Rymė bovau per ton laiką, kuol pats čė ruošēs vakarienē.
       – Negal būtė!
       Ons saka:
       – Einam, paveiziesi.
       Iš tikrųjų veiz – pastatytas doris gražiausės, su auksėnēs bumbuolās. No ir tada mata, kor tas doris diesi, kad anuos tuokės jau gražės doris. Anas įmūrėjė, užkluojė prešbiterijuo grindis. Įmūrėjė, bet tuokėi tėn iškėlė bumbuolā, no i konėgā kap eidava laikytė mėšių – užkliūs už tų bumbuolų, anėi da ir kėtė pėktą žuodį pasakys. Ir kap statė ton naujė bažnyčė, tas doris išiemė, sulaužė, padiejė į tėn tuokė koplyčė, lyg tėn bovosės tuos doris.
       No ir kada aš čė pradiejau dėrbtė Salontūsė, mona tievelis omžinatilsį bova atvažiavės ir čė ejė veizėtė, ar yr tuos doris. Bet anam čė varpininks sakė, kad bovosės, lyg bovosės a nebovosės – nebier. Bet vo pasakuojėms tuoks tebier. Ta va tuoks padavėms apie Salontų bažnyčės doris.
       


      Papasakojo Feliksas Grabys, gimęs 1929 m. Dapšių k., Židikų vls., Mažeikių aps. Nuo 1951 m. gyvena Salantuose. Užrašė Andžela Jakubynienė, Irena Žilienė 2004 m. LTRF md 80