Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto
folkloro ekspedicija Veisiejuose

Pradžia
 
DAINUOJANČIOS DZŪKĖS
 

Niekam nekyla abejonių, kad Dzūkija – dainų kraštas. Dar taip neseniai kiekvienas kaimas ar miestelis ir buvo gyvas dainomis, net turėjo savo vietinius daugiau ar mažiau garsius giesmininkus. Tačiau šiandien nereikia didelių tyrimų, kad matytum šiame krašte vykstančias permainas. Jas rodo ne vien dabar dainuojamos kitokios nei anksčiau dzūkų dainos, bet ir visai kitu pagrindu atsiveriančios šiuolaikinės dainuojančiųjų patirtys. Taigi dabartinis dainuojančiojo pasaulis, šią vasarą folkloristų būrelio stebėtas iš arti Veisiejų krašte, ir leido įžiūrėti kai kurias dabartinio dzūkų dainavimo tradicijos tęstinumo bei kaitos apraiškas. Kadangi mums dainavo, tiksliau – dainuoti sutiko, iš esmės vien moterys, studijuojant surinktą medžiagą ryškiau nei atskirų dainininkių paveikslai iškyla apibendrinti šiandien dainuojančių dzūkių tipažai. Apie ryškiausius iš jų šiame rašinyje bus kalbama atsižvelgus vos į kelis aspektus: dainuojančiosios individualybę, amžių, vidinį poreikį dainuoti ir dainų repertuaro pobūdį.

 
Moku tik senoviškas giesmes
 

Pirmiausia minėtinas gyvasis senųjų dainų židinys, tebekurstomas šiandieninių šių dainų tęsėjų. Paprastai jomis laikomos į etnografinio dainavimo grupes besitelkiančios vyresnio amžiaus moterys, kurios sąmoningai arba nė pačios to nesuvokdamos gaivina bei puoselėja nuo senų laikų čia gyvuojantį vietinį dainų repertuarą. Kaip liaudies dainininkes jas pažįsta vietiniai žmonės, jos dažnai gieda per šermenis ir kartais būna žinomos visoje apylinkėje.

Kaip teko patirti, nuo pat mažų dienų jau reiškėsi būsimų giesmininkių talentas, jų būta „labai cekavų dainom“, tad dabar vadovės (jei tik atsiranda tokia entuziastė) dainuojančios moterys „surenkamos“ net iš kelių kaimų, kad visos sykiu prisimintų, o prireikus vos ne iš naujo mokytųsi dainų ar sueitų šiaip paderinti balsų prieš pasirodymą scenoje (pavyzdžiui, Veisiejų, Seirijų, Ricielių folkloro ansambliai).

Tam pačiam tipažui, tik šiek tiek pasyvesniam, priklausytų ir ansambliuose dabar nebedainuojančios (ir niekada nedainavusios), bet savaime daugiau ar mažiau gerai išlaikiusios senąją šio krašto dainavimo tradiciją dzūkės. Nors tokių moterų vis rečiau pasiseka sutikti, tačiau jų dar esama, o kai kurios iš jų tiesiog stebina puikia atmintimi ir geru balsu iki šiol. Štai per devyniasdešimt metų perkopusi leipalingiškė Ona Tamulionienė galėtų būti kaip tik toks retokas pavyzdys. Kaip ji pati sakė, iš jos dainas rašė tiek ir tiek kartų, nors išsamų dainininkės repertuarą užfiksavo tik vienas asmuo – prieš kelis dešimtmečius kita leipalingiškė, mokytoja lituanistinė Ona Bleizgienė, visą gyvenimą su atsidavimu rinkusi savo apylinkių tautosaką. Klausant šią vasarą minėtos dainininkės pripažįstamų tik „senovės“ dainų darosi aišku, kad dar esama žmonių, kurie kaip tie grynuoliai akmenėliai žiburiuoja saulėtą dieną senkančioje upės tėkmėje. Pažintis su jais yra ne vien „kolekcininko“ laimikis, traukiantis kiekvieno dainos puoselėtojo akį, bet kartu – ir gyvų gyviausias senojo dzūkų dainavimo kaip kultūrinės savasties paliudijimas. Su viena išlyga – jei neturėsime galvoje, kokios dainavimo sąlygos, pagaliau koks pats poreikis dainuoti buvo anksčiau ir koks yra dabar. Tiesiog turi žinoti, jog kadaise dzūkei dainuoti buvo vienodai svarbu, jos žodžiais tariant, „tep, kap kas rytas poteraut“. O šiandien dažniau ta pati dzūkė padainavusi tik atsidūsta: „Šimtas metų kap giedota, ir kap aš ca atsimenu!?“ Vis retėjant progų dainuoti, tas atsiminimas iš tikrųjų verčia stebėtis, juo labiau žinant, kaip nedažnai pasitaiko gerai dainų tekstus atsimenančių dainuotojų. Šių eilučių autorei netgi atrodo, kad tik retais, gal net labai retais atvejais, tik sutikus Dievo apdovanotą prigimtiniu talentu dainuoti asmenybę (kaip kartojo išgiedojusi daug savo jaunystės bei motinos dainų ir senolė O. Tamulionienė), dainuojamos dainos pačios „viena kitų atveda“. Ona apskritai yra tipiškas senosios dainavimo tradicijos vaikas – „išsimokino“ ji savo dainas iš tėvo, ypač motinos, „labai geros daininykės“, nes kur ji tik ėjusi, ar verpusi, ar audusi – dainavo ir dainavo, jos nuolatinė priedermė buvusi ir „giedoc pas nebaščikus“. Vėliau jau paaugusi jos duktė daug ką perėmė ne tik iš namų, bet ir „nuog jaunimo“. Tad gyveno Ona anuomet kaip visi kaimo jauni ir nejauni žmonės: daug bei sunkiai dirbo, o nesibaigiančių darbų kasdienybę skaidrino maldomis ir dainomis. Daina ją taip ir lydės visą gyvenimą. Kolūkiniais laikais iš alinančios darbų dienos atmintyje dabar iškyla tik trumpas pietų pertraukos atokvėpis:

 Tat cik graicau pavalgau, pavalgau ir nuog jų [kitų moterų, sodinančių bulves, – B. S.] pastraukiu toliau ir lamoc – an ažos, kur jau užmiegciu. Jos juokias: jau, sako, Tamulionienė miegci jau, puca jau. Užtai, kad aš labai anksci užsikėlus: ir šeimynai valgyc pagaminus, ir visiem pietus indėjus, – ba jau ajo ir vaikai, paaugliai toki, in darbų, ir vyras. Ir dzvi karves pamelžus, pienų sutvarkius. Nu, tai aš jau išvargus labai. Tai pamiegojau kokių penkiolika minutių ar dzvidešim, kol jos tį pašnekucavo. Ir jau dar jei užsikėliau, jei dar neinam, dar biskį pasėdzim, tai daina. Tai kad užtrauksim visos! Ir pamirštam tuos savo ir vargus, ir bėdas.
 

Nesibodi ir šiandien Ona pasakoti apie savo didįjį pomėgį: „Labai labai myłėjau dainas ir labai atmintį gerų turėjau, nu, tį šitep buvo, o aš mokslo tai labai mažo.“ Ir šiandien dar mielai ji išgieda savo giesmes „su Dievo pagelbu“. Tik jos repertuaras dėl įvairių priežasčių atrodo sustingęs, nebesikeičiantis ir nebepatiriantis jokių įtakų, tad atsiveria klausytojui šiandien nelyginant kokio istorinio archeologinio sluoksnio atodanga. Dainininkė ir pati nuolat kalba apie tokį savo repertuaro „ribotumą“:

Aš cik moku kų senovės, prieš kokį šešiasdešimt septyniasdešimt, netoli prieš šimtų metų. Tai aš tokias moku. O jau šitos man, kur jau dar dainuoja, tai aš jų ne, nemoku, jau, nu, reiškia, neįsisavinu, negaliu jų jau atsimyc.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad dainavimas dabar šiai moteriai, kaip ir daugeliui kitų jos bendraamžių, yra tik vienas iš buvusių pomėgių, ir dainuoja ji tik prireikus. Dabar ji gyvena vienakryptį ir laimingiausią savo gyvenimo tarpsnį, gaubiamą liaudiško pamaldumo dvasios. Net dainininkės pasakojamos gyvenimo istorijos pagrindinis leitmotyvas galėtų būti toks: „Dzievulį myłėjau visas čėsas nuog mažų dzienų.“ Todėl jai likimo skirtos dovanõs dainuoti moteris nė kiek nesureikšmina, nes dabar jai atrodo kur kas svarbesnė kiek kita jos priedermė ir duotas dar didesnis „talentas – visas pasaulis myłėc“.

4_200
Ona Bleizgienė (Leipalingis)
 
Ona norėtų, kad jos dainuotos dainos nepražūtų, kad kas nors jas perimtų. „Akvacinu šitep: kų aš žinau, tai aš noru, kad ir kici žinotų.“ Vien todėl O. Tamulionienė visiems prašantiems mielai dainuoja, kiek sunerimusi, kad jos pačios vaikaičių kol kas „cie lobiai“ nedomina: „Nu, dar, žinokit, kitoki vaikai, dar ciej vaikai – ciktai televizija, kompiuteriai, visoki kvarabai, o jiej ir nesigilina visai in šitokius [dalykus – B. S.].“

Kad šios ir kitų į ją panašių moterų gyventa tvirtai suaugus su dainų pasauliu, rodo net dabartinis jų kalbėjimo būdas, tarsi jos tebemąstytų dainų vaizdais, tarsi viską pasakyti ir galima tik dainų žodžiais. Pavyzdžiui, senosios dainavimo tradicijos atstovėms vis dar atrodo, kad jei žmogus gražus, tai būtinai „baltas raudonas“, jei ką ištiko nelaimingos vedybos, tai jas bus „iškukavusi gegutė“...

 
Šiciej romansai jau man ciek pacinka
 

Antrasis, ir kažin ar tik ne būdingesnis, dainuojančiųjų tipažas, jų apibendrintas vaizdas klostosi iš kiek kitą repertuarą pamėgusių, irgi ne mažiau nuoširdžių dainos mylėtojų. Jos dainuoja dabar nebe vien iš atminties, jų dainos kruopščiai susirašytos į sąsiuvinį, kuris guli čia pat po ranka ir kasdien, jei tik yra ūpo dainuoti, lengvai pasiekiamas. O tas sąsiuvinis neplonas: į jį suplaukia visos dainuojančiosios „širdį užgavusios“ dainos. Kiekviena iš jų turi mielą šeimininkei savo istoriją, kuri ir be prašymų pristatoma: šita iš mamos, ana partizanų, o va tą „buvęs bernas vis užtraukdavo“, dar kita per kelis kartus „po punktelį“ iš pageidavimų koncertų, rodomų per televiziją, visai neseniai „išsirašyta“ – pusbalsiu lyg sau aiškina moteris, sklaidydama savo užrašus. Visos dainos jai vienodai brangios ir gražios, nes „paimtos iš gyvenimo“. Iš gyvenimo, tikrai nelepinusio dažnos dainuojančios aštuoniasdešimtmetės, kurios net jaunystė buvo sumaitota karo ir ne mažiau brutalios pokario tikrovės. „Buvo tokis gyvenimas – rodos, imtai apsikastai žamėn.“

„Nu, ar negraži?“ – vis klaus padainavusi iš sąsiuvinio vieną ar kitą romansinio tipo kūrinį Angelė Miliauskienė iš Leipalingio ir, nelaukdama atsakymo, paskubomis ir susijaudinusi vėl šiurens lapus, ieškodama jau kitos, irgi tokios pat gražios. Daina jai – vos ne vienintelė gyvenimo naštos palengvintoja ir guodėja. Ne tik jai pačiai, daug iškentėjusiai – per karą ir iš karto po jo praradusiai tėvus, kitus artimuosius ir namus, –atrodo, kad pamėgtosios dainos savo tikroviškais siužetais labai jai artimos; net ir aplinkiniai, nugirdę ją dainuojant, kuždėsis, jog Angelė anava „perrinkinėdama sklepan bulbas vėl prisidainuoja sau“. Ypač dažnai atgarsį moterų širdyse ras šviesūs, bet nelaimingai susiklostę meilės reikalai, taip tikroviškai išsakomi dainomis: jis mane myli, o aš jo – ne, ir atvirkščiai. „Kiba tep nebuvo? Iš gyvenimo tos dainos“, – įsijautusi svarstys garsiai.

 
11_200
Angelė Miliauskienė (Leipalingis)
 

Toks savęs ieškojimas dainose dainuojančios dzūkės patirčiai apskritai nėra svetimas. Apie tai kalba ir gerokai anksčiau taip pat dažniausiai pačių moterų išdainuota sunki marčios dalia, išsiliejusi daugybe vis panašiai dramatiškai plėtojamų siužetinių linijų. Galima net tarti, jog poetiškoje dzūko prigimtyje tebeglūdi per kartų kartas atėjęs priesakas sielvartą bei skausmą būtinai dainon sudėti... Ar ne iš ten impulsus bus gavusi kituose Lietuvos kampeliuose nepralenkta savo intesyvumu partizanams skirta liaudies kūryba, kurios dramatiški siužetai čia ne iškalbami, ne išsakomi, o tik su dainoms įmanomu grauduliu išdainuojami. Kaip ir bet kurį kitą tragišką įvykį dzūkai netrunka širdimi išdainuoti. Dainų sąsiuviniuose visos skirtingiausias dramas pasakojančios dainos eina pramaišiui, kaip lygiavertės, kaip vienodai svarbus kiekvieno įvykio, to „tikrojo gyvenimo“ išdainavimas. Šioje sąlygiškai išskirtoje dainuojančiųjų grupėje jos narių gebėjimą dainuoti gali gerokai stelbti noras būti kartu su daina. Tiesiog čia kur kas aktualiau yra – ką, o ne kaip išdainuoti. Dainuojančioji paprastai skuba dainuoti ir ne per daug paiso muzikinės pusės, tarsi baimintųsi, jog nespės visko dainomis pasakyti. O kur dar noras patraukti, nors kiek nustebinti klausytoją: „Jau man atrodo, kad šitos tau niekas nepadainavo.“ Apie tokį tikrai kasdienį, kiek prižemintą, tarsi nė per sprindį nuo gyvenimo buities neatšokusį dzūkių giedojimą, perpildytą emocijų, nėra drąsu kalbėti kaip turintį išliekamosios vertės. Tačiau ar ne kaip tik čia ir derėtų matyti ne tiek dzūkiškos tradicijos proveržį, kiek apskritai mūsų laiką ir jame vis pulsuojančią, tikrai ne mirusią dainą, bet gyvai besitęsiančią, savaip aktualizuotą, gal tam tikrais atžvilgiais suseklėjusią, bet tebeturinčią gyvasties stuburą – natūralią savo tėkmę, kuri dar tokia stipri ir neišsekusi. Tuo patikėtų kiekvienas, kai jau išeinant ant slenksčio vietoj atsisveikinimo jį pasivytų vis dar nepaleidžiančios iš rankų dainų sąsiuvinio šeimininkės balsas: „Palauk, va, dar šitų galiu padainuoc...“

Toks prisirišimas prie savųjų „gyvenimo dainų“ jas dainuojančioms yra aiškus ir motyvuotas. Paklausus, kodėl yra gražus romanso kalbėjimas, atsakymo, pasirodo, būta jau seniai apgalvoto. Juk svarbiausia, kad juose:

<...> buvo įvertyta toj skaistybė, toj viskas, ir toj meilė tokia nekalta, tokia jautri, – kur, būdavo, susižavi tik žvilgsniais, tik mimika ir gestais, kap sakoma. O dar žinom tik „myliu, meilė, meilė“, ta meilė tep nuvalkiota, tep ji suteršta, kad baisu. Baisu pagalvoc.

 
Ėmiau ir pradėjau rašyc
 

Trečiajam dzūkių giesmininkių tipui priklausytų dar ant aukštesnės saviraiškos pakopos stovinčios, tarsi dar toliau pažengusios dainuojamosios tradicijos ir kartu jau rašto kultūros atstovės. Šios moterys dabar ne vien dainuoja, bet ir pačios kuria. Jos irgi turi sąsiuvinį, tik jis kitoks – savos kūrybos prirašytas. Šiaip jau kūrėjų pradų turi dažna žymesnė dainininkė, tik dabar jos labiau linksta ne tiek dainuoti, kiek atsiduoti savajai kūrybai. Ne tik folkloristams turėtų būti įdomi tokia dvejopa dabartinio (raštingo) žmogaus meninė prigimtis: dainuoti ir kurti. Sutikome moterų, jau net skelbusių spaudoje savo raštus. Moterys rašo ir eiles, ir prozos tekstus, ypač dažnai – prisiminimus. Bene pati savičiausia būtų dabar plačiai išplitusi dzūkų krašte kuriama šermenų „giedamoji“ poezija, atliekama per laidotuves bei mirties metinių paminėjimus. Turima omenyje klestinti mada giedoti pačių giedotojų kuriamus giesmių tekstus su dažnai iš romansų pasiskolintomis melodijomis. Tokios giesmės kūrybingai pritaikomos konkretiems mirties atvejams ir labai populiarios vietinėse bendruomenėse. Pačių giedotojų žodžiais tariant, šios giesmės tarsi užėmė išnykusių raudų nišą: „Sakau, matot, kokis išėjo laikas, kad jau tos raudos išnyko, bet gieda – sudeda eiles, giesmes ir gieda.“

Kartais pavyksta net konkrečios šermenų giesmės atsiradimo istoriją išgirsti iš pačios autorės, šiuo atveju – šermenų giedotojos, šermenų giesmių vedėjos bei organizatorės ir kartu įvairių tekstų kūrėjos iš Jovaišių Onos Vaškevičienės lūpų:

Paskui čia, Kamorūnų kaime, dar stovi čia namas, dabar šitiej ponai nupirko, tai gyveno moteriškė, turėjo dukterį, ir toj mergaitė labai susirgo. Susirgo ir ilgus metus gulėjo. Ir ji an pabaigos numirė. Tai kaip ji numirė, irgi kvietė in tas laidotuves [giedoti – B. S.]. Ir galvoju: kas dabar čia padarius, reikia sugalvot daina, giesmė. Nu, ir sugalvojau: Prisimenu aš tavąją vaikystę, Jaunystę, kai džiaugsmu spindėjai, Ir kaip likimo nublokšta, lyg lapas vėjo, Kančioj beviltiškai gulėjai ir t.t. Tik melodijos nežinojau, tai aš sukūriau ir melodijų.

Be abejo, kuriamos ir įvairios kasdienybę bei istorijos (pirmiausia pokario) įvykius reflektuojančios dainos. Ekspedicija tik patvirtino seniai žinomą faktą: dzūkai ne tik aktyviai kovojo partizanų gretose, bet ir pokario kovų istoriją išrašė dainomis. Jos dar tebedainuojamos net vidutinių dainininkų, o talentingiausių – tebekuriamos naujos, atspindinčios aktualius šiandienos įvykius ir progas. Tai liudija dovanoti ar nusikopijuoti autorinės kūrybos rankraščiai.

Taigi, manytume, šiandien mums svarbu fiksuoti ne tiek vienai ar kitai apylinkei būdingą dainų repertuarą, kiek atpažinti dabarties dainų stilių kaitą, einančią su folklorinės kūrybos naująja banga, ir su ja siejamą savitą dainuojančiojo individualybę. Laikas daug ką keičia, tikrai nestovi vietoje ir margaspalvis dzūkiškasis dainų pasaulis.

 
Bronė Stundžienė

 
 
© 2008 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas