Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto
folkloro ekspedicija Veisiejuose

Pradžia
 
DZŪKŲ PASAKOJIMAI
 

Nors Dzūkija visada garsėjo dainomis, o ne pasakojamąja tautosaka, tam tikro mąstymo savitumo, polinkio filosofuoti, samprotauti, gretinti faktus ir daryti įdomius apibendrinimus šio krašto žmonės niekada nestokojo (pakanka prisiminti kad ir Vinco Krėvės „Šiaudinės pastogės“ personažus). Keletą savaičių pavaikščiojus po Veisiejų krašto kaimus, ilgiau ar trumpiau pakalbinus ne vieną dešimtį žmonių, darėsi akivaizdu, kad kalbumo, atvirumo, noro įsileisti nepažįstamą atvykėlį per slenkstį, o paskui – ir į širdį, išpasakoti jam visą savo gyvenimą kalbintieji dzūkai vis dėlto nėra praradę – nepaisant grėsmingų pranešimų žiniasklaidoje ir pačiuose kaimuose sklindančių gandų apie visokius blogų kėslų turinčius plėšikus ir įsibrovėlius, tik ir tykančius jei ne žiauriai apiplėšti vienišus senukus (pasak vienos kalbintos moters, gavusi pensiją, ji per naktį nemieganti, vis prašanti Dievo, kad nors už elektrą ir kitas paslaugas spėtų susimokėti, o paskui jau – kaip bus, tebūnie), tai bent apdumti jiems akis, įpiršti kokį niekam nereikalingą daiktą, suklaidinti ar kaip kitaip išvilioti pinigėlius. Jie mielai priima netikėtai užsukusius folkloro rinkėjus, visada pasiūlo prisėsti ir atsipūsti, pasakoja ir patys klausinėja, kas toks esi ir iš kur, vaišina, kuo tiktai turi, ir dalijasi viskuo – patirtimi, išgyvenimais, per vargus sukaupta išmintimi, džiaugsmais ir praradimais. Kartais užkalbintas žmogus liejasi taip nuoširdžiai ir atvirai, jog ima atrodyti, kad tik tavęs – jo akimis, atsitiktinio klausytojo, – ir telaukęs, per tą laiką nuosekliai savo pasakojimą mintyse dėliodamas. Per visą ekspediciją nė karto nepasitaikė, kad kas nors neįsileistų, kategoriškai atsisakytų kalbėtis ar bent pasiūlytų ateiti vėliau (nors būdavo, kad ir pačios dėl to kito susitikimo tardavomės, matydamos, jog tikrai užklupome žmogų nepalankiu metu arba kad pateikėjas tikrai dar turės ką papasakoti, nes ne visko spėjome paklausti). O jei palabinti žmonės patys nemanydavo esą tinkami mums pašnekovai ar dėl kokių nors priežasčių negalėdavo bendrauti, tai susirūpinę stengdavosi patarti, pas ką dar galėtume užeiti, o pas ką – galbūt neverta. Galiausiai visos ekspedicijos dalyvės sutartinai nusprendėme, kad nebijo šio krašto gyventojai visokių keliautojų, klausinėtojų ir visa ko rinkėjų; paskui net tarpusavyje dalydamosi darbo dienos įspūdžiais pasvarstydavome, kad gal jau pripratinti: juk šiame vaizdingame ežerų krašte ir turistų netrūksta, ir regioninis parkas įkurtas, ir čionykščiai kultūrininkai nesnaudžia, ekspedicijas rengia, visus senesnius ir įdomesnius žmones pažįsta, yra apėję, žino, kas ką geba, gali, moka. Antai Veisiejų regioninio parko darbuotoją Liną Klimavičiūtę, kuri mus nepaprastai nuoširdžiai ir draugiškai globojo per visą ekspediciją, be to, pati yra čionykštė ir kiekvieną kupstelį ar kelio vingį šiose paežerėse pažįsta, kalbintieji žmonės meiliai vadindavo Linute ir tarsi sušildavo, vos jos vardą paminėjus. Barčių kaime, į kurį ne vienai mūsų ekspedicijos dalyvei teko užsukti, o kai kurioms – ir didžiąją dalį ekspedicijos laiko jame praleisti, lygiai tokia pat geroji dvasia, burianti ir telkianti kaimo žmones įvairiausiai kultūrinei veiklai, yra Aldona Giedraitienė, kuri ir pati garsėja kaip puiki dainininkė ir dainų mokovė.

16_200
Ekspedicija prasideda

Visgi iš profesionaliosios folkloristikos varpinės žvelgiant į savo pačios ir kolegių Veisiejų krašte užrašytą pasakojamąją tautosaką, tenka pripažinti, kad tas atlapaširdiškas dzūkiškas plepumas tarpais net savotiškai pakišdavo koją, tiesiogiai pakenkdamas užrašytosios medžiagos kokybei. Veisiejų ekspedicijos metu bene pirmąsyk akivaizdžiai teko įsitikinti, kad būna tokių išsikalbėjimų ir išsisakymų, kurių niekaip neišeina ne tik susieti į kokį nors rišlų tekstą, bet net ir išvis nepavyksta įrašyti, nes kone nepertraukiamo žmogaus kalbėjimo niekaip negali suvaldyti, pakreipti ar bent ištaikyti momentą įrašymo aparatūrai įjungti. Taip ir išėjau iš vienų itin svetingų namų, sočiai privaišinta, išklausiusi visą pačios kalbėtojos ir jos artimųjų gyvenimo istoriją, sužinojusi giminių, vaikų, anūkų vardus, gyvenamąją vietą, darbą, pareigas, algos dydį, ligas, Veisiejų ir Lazdijų daktarų privalumus ir trūkumus, kaimynės pomėgius ir t.t., bet taip ir neprisitaikiusi ką nors iš to viso mane geranoriškai užgriuvusio srauto užfiksuoti. Kitąsyk bendraujant panašiai koją pakišo pateikėjos pomėgis moralizuoti ir peikti dabartinį gyvenimą ir papročius. Ko bepaklaustum, atsakymo struktūra vis būdavo tokia pati: keliais sakiniais atsakiusi į klausimą „kaip būdavo anksčiau“, ji atsikvėpdavo, ištardavo savotišką „sakralinę“ frazę „o dabar tai...“ ir leisdavosi nerinkdama žodžių į šuns dienas dėti šiuolaikinių žmonių, jaunimo, net ir artimiausių kaimynų moralę ir netikusį gyvenimo būdą. Šis atvejis, aišku, buvo kraštutinis, bet reikia pripažinti, kad pasamprotauti, palyginti dabartį su praeitimi, tarpusavyje sugretinti savo ir savo tėvų, senelių, o paskui – ir savo vaikų gyvenimus šnekieji dzūkai apskritai mėgsta. Savotiška nugyvento gyvenimo refleksija, pamąstymai apie jo vertę, apie gėrį ir blogį, atpildą, santykius su aplinkiniais, su Dievu, apie tai, kas laukia po mirties, tolydžio vis prasikiša, regis, net labai buitiškame daugelio pateikėjų kalbėjime. Antai, paklausus apie nužiūrėjimus ir blogas akis, viena pateikėja atsakė tokių dalykų nežinanti, tik iš vyresniųjų esą girdėjusi, ir patylėjusi pridūrė: „Mūs tėvelis tai tokių dalykų jau jausdavo, o jau mes tai... kitoki buvom. Nu, o mūs vaikai vėl kitoki. Laikas savo daro“.

Užtat su tradicine pasakojamąja tautosaka, mūsų, folkloristų, tvarkingai suklasifikuota ir suskirstyta žanrais, kabinetuose sukaišiota į katalogų stalčiukus, Veisiejų krašte, reikia pripažinti, prastoki reikalai. Tradicinių sakmių siužetų (jau nekalbant apie pasakas), kiek teko patirti, čionykščiai pateikėjai atsimena dar mažiau, nei prieš metus kitus kalbintieji Žemaitijos gyventojai, nors savotiškas „transcendentinis“ jautrumas ar pagavumas, būtini mitinei sakmių tradicijai gyvuoti, tikrai nėra išnykę, bet dažniau tokia patirtis manifestuojama per sapnų pasakojimus (kurių čia išties pasitaikė užrašyti įspūdingų, net sukrečiančių, kai viename išgyvenime susipina sapnas, tikrovė, jausmai, baimės ir lūkesčiai) arba vardijant visokius sutapimus (pavyzdžiui, fatalistiškai „buriant“ iš artimųjų mirties datų), prasišnekėjimus, nuojautas ir t.t. O jei jau kalba pasisuka apie vaidenimąsi, žmonės linkę pasakoti memoratus, pagrįstus savais išgyvenimais (taikliu vienos kolegės apibūdinimu, viskas, kas patiems nėra nutikę, „neprauda“; bet ir apie savą antgamtinę patirtį dažnai dar drovisi kalbėti, nes „ką žmonės pamanys?“).

18_200
Veronika Rutkauskienė (Barčių k.)
 

Pasakoja apie žiburėlius, vaikystėje matytus prie akmenų krūvos pakeliui į ežerą, kur buvusi palaidota skenduolė („Ir dabar dar neitau per tų krūsnį, per tų miškų... Dabar kap ir ainam kur in Snaigynų, in vaikus <...>, tai neinu tuoj keliu per miškų, bet ainu pro Stankevičių, aplinkui...“); apie nelaimingas vietas – kur žuvęs jau ne vienas žmogus, o dabar esąs kryžius pastatytas ir pašventintas ir pan. O jei tradicinis sakmės siužetas ir prisimenamas, tai greičiausiai jis arba prisiejamas prie tam tikros vietos – savotiškai „įžeminamas“ ir virsta padavimu apie baidymus ar vaidenimąsi konkrečioje vietovėje, arba paverčiamas linksmu nuotykiu, anekdotu, savotiška antisakme: pavyzdžiui, istorija apie tai, kaip tinginys norėjęs aitvarą pirkti, o kalvis jam vežiman ant šiaudų pripylęs degančių anglių, liepęs važiuoti ir neatsigręžti, tas ir važiavęs, kol visas vežimas neužsiliepsnojęs. Antisakmių (savotiškų sakmių parodijų) tikrai palyginti nemažai pavyko užrašyti, o štai padavimų apie ežerus, jų vardus, atsiradimą, kaip bebūtų keista, tokiame ežeringame karšte beveik nebeprisimenama – užfiksuoti pavyko vos vieną kitą padavimo siužetą apie atskirus ežerus. Antai Galsto ežeras neužšąląs, jei nepasiimąs aukos, Ančios ežere per šventą Petrą pasirodydavęs nuskendęs vokiečių kareivis; dar pasakojama apie vaidenimąsi per mišias maudantis ir pan.; bet net ir tokie pasakojimai dažnai išverčiami savo priešybėmis – antisakmėmis. Tiesa, gana nemažai pavyko užrašyti anekdotų – ir tradiciniais siužetais (apie žydus, čigonus, vokiečius, rusus ir kitus svetimtaučius, apie kunigus ir pan.), ir specifinių, bet šiame krašte itin mėgstamų – apie lenkus, ar, veikiau, apie jais apsimetančius ir didesniais ponais, nei yra, besidedančius vietinius gyventojus. Antai sakoma, kad net ubagai vienas kitą vadindavę „pan s terbečkoj“. Pateikėjai juokdamiesi tvirtina, esą tokie „skerslenkiai“ lenkiškai kalbėdavę tik iš rudens – kol turėdavę ką valgyti, o pavasarį, kai nebeturėdavę, prabildavę ir lietuviškai; smagiai pašiepiamas tariamųjų lenkų veidmainiavimas, pasipūtimas, noras pasirodyti geresniems, nei yra. Visi tokie tekstai veikiausiai atspindi kiek anksčiau, apie XX a. pradžią, šiame karšte išties įsisiūbavusias nacionalines įtampas, kai lenkakalbiai gyventojai reikalavę sau didelių politinių, kultūrinių ir ypač religinių teisių, pavyzdžiui, kad bažnyčiose dauguma pamaldų vyktų lenkiškai, dėl to pasitaikydavę ir susirėmimų.

19_200 
Ona ir Antanas Česnavičiai (Barčių k.)
 

Vis dėlto daugiausia išgirdome ir užrašėme įvairių biografinio pobūdžio naratyvų. Tad drąsiai galima teigti, jog atvirumu klojant gyvenimo pasakojimus su dzūkais vargu ar kas pajėgtų varžytis. Čionykščiai žmonės ne tiktai smulkiai išvardija visus vargus ir nepriteklius, patirtus vaikystėje, karo, pokario ir varymo į kolūkius baisumus (tremtiniai – su ašara balse, o kartais – net ir pašmaikštaudami pasakoja apie tremtį ir Sibiro kančias), bet daugelis atskleidžia ir savo svajones, nuoskaudas, patirtas skriaudas, o kiek ilgėliau įsikalbėjus, dalijasi net intymiausia patirtimi, viską įpindami į minėtąjį pafilosofavimų, pasamprotavimų, pasvarstymų ir pamoralizavimų šydą. Kartais atrodydavo, kad pasakoti apie savo gyvenimus žmonės leidžiasi kur kas mieliau ir noriau, nei laužo galvas, klausiami tradicinių tautosakinių siužetų ar senųjų tikėjimų nuotrupų. Todėl gyvenimo pasakojimų ir prisiminimų iš ekspedicijos parsivežėme tikrai nemažai – nevienodų kaip ir pats žmonių gyvenimas. Esama juose ir neįtikėtino skurdo, vargo vaizdų, ir nepaprasto atkaklumo, energijos ir gyvybingumo, išryškėjančio per visas kančias brendant ir į gyvenimą, koks jis bebūtų, kabinantis; kiti pasakoja apie tremtį, apie stribų ir miškinių siautėjimus (kai dieną vieniems kiaušinienę tekdavę kepti, o naktį – kitiems, nors saviškiams jau nebebūdavę ko ant stalo padėti), dar kiti prisimena, ką teko patirti, išėjus šeštajame dešimtmetyje į sovietų kariuomenę, net rusiškai dar nemokant, ir atsidūrus Vidurinės Azijos dykumose, arba kaip sunku būdavę už menką atlygį dirbti fermose ir pan. Užrašytų gyvenimo pasakojimų struktūra irgi nevienoda: kai kurie – interviu formos, sudaryti iš klausimų ir atsakymų, kiti – beveik nenutrūkstamas monologas, kai įsikalbėjęs pasakotojas jau ir nebeklausinėjamas dėsto savo patirtį. Vis dėlto turbūt daugiausia – savotiškų mozaikų, kai gyvenimo pasakojimas bendromis užrašinėtojo ir pasakotojo pastangomis sudėstomas iš atskirų gabalėlių, prisiminimų fragmentų arba savotiškų trumpučių, pusiau savarankiškų istorijėlių.

Savo ruožtu visi tie girdėti pasakojimai, pokalbių nuotrupos, žmonių išsisakymai, samprotavimai, žvelgiant atgal į ekspedicijos dienas ir tvarkant parsivežtus įrašus, aprašus, nuotraukas bei kitokią informaciją, tikriausiai daugeliui ekspedicijoje dirbusių folkloro rinkėjų šiandien dėliojasi į savotišką daugiabalsę, kolektyvinę šio krašto istoriją, kuri kiekvienam išeina vis šiek tiek kitokia, individualizuota – priklausomai nuo to, su kiek ir kokių žmonių bendrauta, – bet dėl to ne mažiau įdomi. Krašto istorija, patirta per asmeninės žmonių patirties prizmę, – bene universaliausias mūsų veiklos ekspedicijoje rezultatas.

 
Lina Būgienė
 

 
 
© 2008 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas