Žarėnų  apylinkės

Lankydami Žarėnus ir arčiau ar toliau nuo jų išsibarsčius žemaičių kaimus, turėjome daugybę progų pamatyti šių apylinkių savitumus, o kai kada ir netikėtai užeiti ne vieną vietinių senbuvių gyvenimo bruožus atspindintį gamtos paminklą ar žmogaus rankų kūrinį. Neabejotinai įspūdingiausias iš jų, subtiliai atveriantis gamtos ir žmogaus kūrybos dermę, yra netoli Žarėnų, atokiau nuo sodybų stūksantis didžiulis akmuo su medine koplytėle ant viršaus, vadinamas „Dievo stalu“. Be vietinių pagalbos nebūtume radę ir kito įdomaus akmens, vadinamo „galąstuvu“.

 Aplankėme visą pulkelį arčiau ar toliau nuo Žarėnų išsibarsčiusių kaimų: Feliksavą, Kegus, Pluotinę, Ankantus, Milkantus, Puponius, Vismaldus, Vertininkus, Akmenskinę, Grąžčius, Ariškę, Užminijus, Girkantiškę, Saušilę. Vienuose, atradę dainuojančių ir pasakojančių, o svarbiausia – mus priimančių žmonių, užsibūdavom ilgiau. Kai kuriuos kaimus tik pereidavome nesutikę nieko, stabtelėję prie medinių kryžių ar medžių su inkilus primenančiomis mažytėmis koplytėlėmis ant kamienų.

Dažniausiai svarbius lokalinius objektus surasti padėdavo mūsų pateikėjai. Papasakoję apie Žemaičiuose vis dar nepaprastai populiarius baidymus (žarėniškiai taip vadina įvairiausius pasivaidenimus) lydėdavo tik jiems vieniems pažįstamais takeliais prie akmenų, kryžkelių, maro kapelių – į savotiškas savo folklorinių pasakojimų „veiksmo vietas“, kurių išskirtinumą pažino ir pripažino ne viena vietinių gyventojų karta. Vesdavo tarsi kviesdami mus, svetimus ir ne visada „aiškius“ užklydėlius, patikėti jų pačių vaikystėje patirtų ar namiškių išgyventų ir su baime pasakotų baidymų realumu.

Paklaidžiojus po Žarėnų apylinkes ir įsiklausius į žemaičių pasakojimus, būdingu lokaliniu atributu norėtųsi laikyti maro kapelius. Čia jų gausu. Prie kelių, laukuose ir ant kalnelių. Vieni labiau žmonių prižiūrimi, kiti visai apleisti, tačiau nė vieni vietinių nepamiršti. Gal ir todėl, kad maro kapeliai čia viena populiariausių baidymų erdvių...

Vita Ivanauskaitė

© 2006 LLTI