Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ekspedicija Žarėnuose - Muzikavimo tradicija

Žarėnų instrumentinio muzikavimo tradicija 

Tautosakos rinkimo ekspedicijos Žarėnuose metu, kaip ir paprastai, buvo renkama medžiaga ir apie šio krašto muzikantus bei instrumentinio muzikavimo tradiciją. Nors ruošiantis ekspedicijai ir susiieškojome šio krašto muzikantų pavardes, adresus, tačiau atvykę į miestelį sužinojome, kad iš vyresniosios kartos muzikantų Žarėnų apylinkėse telikęs vienintelis smuiku ir armonika griežiantis Alfonsas Kungys. Buvęs Žarėnų kaimo kapelos kontrabosininkas ir kaimo armonikininkas Petras Jurgutis, jau keletą metų dėl sveikatos nebegroja jokiu instrumentu. Taip pat aplankėme ir anapilin pasitraukusių muzikantų gimines, domėjomės senomis muzikantų ir jų instrumentų nuotraukomis.

Pasak pateikėjų, jų tėvai ir giminaičiai mokėjo groti vienu ar kitu instrumentu. A. Kungio tėvukas ir dėdė buvo puikūs muzikantai, griežę smuiku, basetle. Alfonso tėvukas buvo nagingas meistras, pats dirbo smuikus ir basetles ne tik sau, bet ir pardavimui. Jis išmokė griežti šiais instrumentais visus savo vaikus. Nuo 13 metų griežęs smuiku, A. Kungys, tarnaudamas tarybinėje armijoje, išmoko groti rusiška armonika (ekspedicijos metu mums pagrojo armonika „Belarus“). Muzikantas yra atgrojęs daug vestuvių, įvairių vakaronių. Geriausiai jis prisiminė savo pirmąsias griežtas vestuves, kuriose, jis – „trylikametis žiogas“, griežė antru smuiku, tėvukas – pirmu, o dėdė – basetle.

Šitokią kapelos sudėtį vyravus prieš Antrąjį pasaulinį karą paminėjo ir kiti pateikėjai. Tarpukaryje vestuvėse, krikštynose, per atlaidus, gegužinėse būtent ir buvo dažniausiai griežiama dviem smuikais ir basetle, prie kurių vėliau prisijungė bandonija, būgnas. Pasak miestelio vargonininkės Birutės Alšauskienės, pasakojusios apie savo senelį – garsų apylinkės bandonininką, miestelyje gyveno net penki bandonininkai, kurie kartais susirinkdavę kartu pagroti. Pokario laikais tradicinė kapelos sudėtis keitėsi. Prie smuiko ir basetlės (arba net vietoj jų) grodavo armonika arba akordeonu, triūba ar kokiu kitu pučiamuoju, mušdavo būgną.

Pokario metais ypač išpopuliarėjus kariniams pučiamųjų orkestrams, mažąjį pučiamųjų komplektą įsigijo ir Žarėnų kultūros namai. Liaudies muzikantai, groję smuiku, armonika, basetle, pramoko pūsti tūbą, klarnetą, trimitą. Atėjus madai pučiamaisias groti laidotuvėse, liaudies muzikantai susiburdavo į pučiamųjų ansamblius. Tokie 4–5 žmonių ansambliai grodavo laidotuvėse, giedant „Kalnus“, per Velykas bažnyčioje. Tradicija pučiamaisiais palydėti velionį į  kapines Žarėnuose gyvuoja ir šiandien, tačiau išmirus seniesiems muzikantams, kviečiami dūdoriai iš Telšių.

Sovietiniais metais liaudies muzikantai buvo kviečiami groti kultūros namų kapeloje. Važiuodavo koncertuoti ne tik į kaimyninius rajonus, Dainų šventes Vilniuje, bet ir tolimus Sovietų Sąjungos kampelius. Šiuo metu Žarėnų kaimo kapelai vadovauja Vidas Petrauskas –dzūkas, į Žarėnus paskirtas dirbti muzikos mokytoju. Kapeloje kartu su Žarėnų ir Telšių jaunimu tebegriežia energingasis Alfonsas Kungys. Ji skina laurus populiarioje televizijos laidoje „Gero ūpo“. Deja, kaip ir daugumos kitų kaimo kapelų, žarėniškių atliekamos visoje Lietuvoje populiarių dainų aranžuotės niekuo neprimena tradicinio žemaičių muzikantų repertuaro.

Rūta Žarskienė

© 2006 LLTI