Pradžia

DAINOS, SKAMBANČIOS ŽIDIKŲ IR YLAKIŲ APYLINKĖSE 

Dainos ir dainininkai

Važiuodami šią vasarą į Žemaitiją, planavome kuo išsamiau fiksuoti dabartinį dainavimo bei giedojimo tradicijos būvį, jos modifikacijas, nepraleisti progų užrašyti viską, ką ir kaip šiandien dainuoja Židikų ir Ylakių apylinkių žmonės. Tiesą sakant, mažai besitikėjome užtikti liaudies dainininkų, atsimenančių dešimtis liaudies dainų. Todėl maloniais netikėtumais mums tapo keli įspūdingi apsilankymai pas išties turtingą dainų paveldą išsaugojusius ir iki šiol tebedainuojančius vyresnės kartos žmones.

Lankydami įvairiomis kryptimis aplink Židikus išsidėsčiusius kaimus, klausėmės ir fiksavome ne tik senas bei naujas dainas ir giesmes, bet ir dainininkų mintis apie tai, kaip buvo dainuojama seniau ir kaip dabar, ko reikia, kad daina ar giesmė gražiai skambėtų, taip pat rinkome prisiminimus apie įsimintiniausias vaikystės ir jaunystės dainas, jų išmokimo aplinkybes, dainininkų išsakomus dainų melodijų ir žodžių vertinimus, pamąstymus apie dainų vietą šventinėse ir kasdienybėje.

Ekspedicijos metu užrašėme palyginti nedaug – apie tris šimtus dainų ir giesmių, tačiau nemaža jų įvairovė leidžia susidaryti pakankamai išsamų šiaurinėje Žemaitijos dalyje tebegyvuojančios dainuojamosios tautosakos vaizdą.
Iš senųjų žemaitiškų liaudies dainų Židikų ir Ylakių apylinkėse dar galima išgirsti „Visi bajorai į Rygą jojo“, „Bėg upelė vingurdama“, „Iškrito voras iš ąžuolėlio“, „Saulelė raudona, vakaras netoli“, „Tekėjo saulelė pro debesėlį“, „Aš užgimiau prasčiokėlis“, „Žalus gojus birštvynelis“, „Susiedėli balandėli“ ir kt. Padainavę šias dainas, pateikėjai dažnai pasakojo, kaip dar vaikystėje girdėdavę jas dainuojant tėvus ar senelius, kaip besiklausydami pradėję dainuoti kartu ir išmokę. Tačiau tai jau nebebuvo pačios mėgstamiausios jų jaunystės dainos. Mūsų kalbinti septyniasdešimtmečiai ar aštuoniasdešimtmečiai kur kas mieliau prisimena tarpukario metais visoje Lietuvoje populiarias vėlyvesnės kilmės dainas, dainuotas jaunimo susibūrimuose ar namuose, brolių ir seserų rate. Užrašėme dešimtis jaunystės prisiminimais apipintų populiarių romansų. Bene dažniausiai tekdavo išgirsti „Kam rašai, manasis brangus“, „Bažnyčioje žvakės mirgėjo“, „Į stotį palydi jauną karininką“, „Ant to tilto geležinio“ ir daugelį kitų.

Iš gausaus mūsų aplankytų žmonių būrio vieni visą gyvenimą nesiskiria su dainomis ir tebedainuoja iki šiol, kiti prisimena vieną kitą posmą, treti sako, kad išvis niekad nedainuodavę, tik mielai klausydavęsi kitų. Už mums padovanotas dainas ir giesmes, už šilumą ir nuoširdumą esame be galo dėkingi mūsų dainininkams iš Pikelių Stanislavai Skėrienei, Juozui Vindašiui, Stefanijai Kudrešovienei, Romanui Jonušui, Skliaustės kaimo gyventojai Onai Vyšniauskienei, Elenai Gedvilienei, Erikai Lenkauskienei ir jos anūkui Erikui Siliui iš Ritinės kaimo, židikiškiams Antanui Zoniui, Julijai Gramalienei, Danutei Kvedarienei, Julijonai Brazdeikienei, vižantiškei Danutei Jevaišienei, iš Dilbikių kaimo kilusiems Barkų šeimos dainininkams. 

Dainavimas draugėje ir po vieną

Pakalbinti dainininkai visi kaip vienas kartodavo, kad niekas jų kraštuose po vieną nedainuodavo – įvairiomis progomis jauni ir seni rinkdavosi krūvon, mokydavosi dainų vieni iš kitų. Kiekviename kaime nusistovėdavo savas mėgstamiausių dainų repertuaras, išsiskirdavo gražiausiai jas užvedantys dainininkai. Ne vienas mūsų sutiktas dainininkas jaunystėje buvo pasidainavimų siela, kaip patys žmonės sako, „po pirmu“ dainuodavęs, „pirmininku“ būdavęs (t. y. užvesdavęs dainas ir giesmes, geriausiai mokėdavęs žodžius). Žemaitijoje visais laikais ypatingai tvirtai laikėsi daugiabalsio dainavimo tradicija. Todėl visai natūraliai atrodo pateikėjų nusistebėjimas: kaip gi aš čia vienas dainuosiu. Nedrąsu, ir skambesio tinkamo nėra... Kada dainuoja pulkelis, tada esą ir melodiją išvingiuoti lengviau, ir žodžiai greičiau „pareina“. Gal todėl pateikėjai dažną dainą palydėdavo pasakojimais apie jaunystės draugus ar šeimos narius, su kuriais kartu dainuota. Pasigedę pritariančiųjų balsų, dainininkai kartais pusiau juokais, pusiau rimtai pakviesdavo kartu padainuoti priešais juos sėdinčius tautosakos rinkėjus. „Dainiouk so monėm“ – ne kartą girdėjau daugiau kaip 70 dainų padainavusios Stanislavos Skėrienės, kurios balsas kadaise skambėjo darniame ir dideliame namiškių būryje (šeimoje buvę net dešimt vaikų), paraginimą.

Deja, šiandieninė realybė tokia, kad ekspedicijų po Žemaitiją metu mes kur kas dažniau girdime vienišus balsus. Tai lemia įvairios dainininkų gyvenimo aplinkybės: nemažai senosios kartos žmonių gyvena gerokai nutolę vieni nuo kitų ir neturi galimybių (dėl sveikatos ar kitų problemų) susieiti krūvon; be to, daugybė draugų ir namiškių, su kuriais kadaise dainuota, jau mirę.

Vis dėlto tradicinis polinkis pasidainavimams burtis krūvon Žemaitijoje tebėra labai stiprus. Sutartinai gražiame šeimyniškame būrelyje tebedainuoja mūsų aplankytas Barkų šeimos dainininkų pulkelis, kurių iš tėvų išmoktų ir juos pačius krūvon vis suburiančių dainų užrašinėti važiavome į Mažeikius. Ne kartą turėjome progos įsitikinti, jog nuolat veikiančios giedotojų grupelės ne tik gieda giemes bet ir mėgsta kartu padainuoti, turi nusitovėjusį dainų repertuarą. Turbūt dainavimo bendraminčių draugėje poreikį atspindi ir įvairūs mūsų aplankytose vietovėse susikūrę ansambliai. Dainavimo kartu džiaugsmą jau ne vienus metus patiria būrelis Pikelių gyventojų, susibūrusių į „Bočių“klubą. Genovaitės Kniūkštienės vis krūvon sukviečiami ir Pikelių kultūros centro vadovo Bernardo Pocevičiaus šiuolaikiškesnio dainavimo pamokomi, pikeliškiai ne tik kartu dainuoja ir šoka, bet ir nemažai keliauja, kartu švenčia įvairias šventes. Įdomu tai, kad klubo dalyviai dainų mokosi iš vietinių Pikelių dainininkų, kartais savaip jas pakreipdami, instrumentų skambesiu papildydami. Kita jiems ypač reikšminga repertuaro dalis – žemaitiškąjį bendrumą poetiškai išreikšti padedančios naujos dainos, tokios kaip „Žemaičių žemėj žaliuoja pušynai“ ar „Dainuokim, žemaičiai“. 

„Kur jūs buvot anksčiau?“

Šitą klausimą iš savo dainininkų girėjome dažnai. Tas anksčiau kartasi nuskambėdavo su neslepiamu apmaudžiu liūdesiu – apsilankius vienoje ar kitoje vietovėje, ne kartą teko išgirsti, kad štai visai neseniai numirė gražiausią balsą turėjęs ir daugiau už kitus dainų mokėjęs kaimo senbuvis. Senųjų kartų dainininkai dėl, jų nuomone, vėlyvo susitikimo su tautosakos rinkėjais dažnai apgailestauja prisipažindami, kad mažai ką beatsimeną iš to, ką kadaise dainavo. Jiems vis atrodo, kad užrašinėti dainas iš jų reikėjo daug anksčiau, kada ir atmintis buvusi geresnė, ir balsas daug stipresnis. Pastebėjome, kad savo balsams vyresnės kartos žmonės išties reiklūs. Pirmiausiai turbūt todėl, kad niekaip negali pamiršti, kaip lengvai ir gražiai jie skambėjo jaunystėje, kaip nesunku anuomet buvo išvingiuoti pačias sudėtingiausias melodijas. O štai dabar noras dainuoti taip, kaip anksčiau, dažnai būna stipresnis už balso galimybes.

Besidarbuodami ekspedicijoje susidūrėme su jau seniai tradicine tapusia tautosakos rinkimo problema: netikėtai užklupti kadaise net ir labai daug dainų mokėję žmonės jų paprasčiausiai negali iš karto prisiminti. Užtat labai svarbu nepagailėti laiko ilgesniam pabendravimui. Įprastu dalyku tampa išankstinis susitarimas su dainininkais, kad jie pagalvotų, prisimintų savo jaunystės dainas, jeigu reikia – užsirašytų žodžius. Įdomu, kad dažniausiai dainininkai pasižymi tik dainų pradžias. Jos tarnauja kaip priminimai. Pirmoji eilutė pasitelkiama tarsi raktelis, išlaisvinatis iš užmaršties kūrinį – ją prisiminęs, žmogus paprastai labai lengvai, tradicijos vedamas, išdainuoja visą dainą. „Kada aš veiną eileli pagaunu, tada aš anon žėnau“ – taip apie atmintin sugrįžtančias dainas sakė Ona Vyšniauskienė iš Skliaustės kaimo. Jos popieriaus lapelyje ir laikraščio paraštėse apmestas daugiau kaip trisdešimties dainų pradžių sąrašiukas atspindi ne kartą mūsų ekspedicijose patirtą žmonių geranorišką bendradarbiavimą su tautosakos rinkėjais. Kai pirmą kartą užėjau pas Oną Vyšniauskienę, moteris neslėpė tikrai mėgdavusi dainuoti ir daug dainų mokėjusi. Minutę kitą pamąsčiusi atvirai pasakė, kad negali va taip staiga imti ir prisiminti. Susitarėme, kad paskambinsiu po poros dienų. Paskui sužinojau, kad visą tą laiką dainininkė įtemptai bandė atgaminti dainas, kai kada net naktį prabudusi laikraščio paraštėje žymėjosi vieną kitą eilutę. Ir labai laukė skambučio. Kai vėl susitikom, pirmiausiai pasidžiaugė atmintin „sugrįžusiomis“dainomis.  

Ką žemaičiai kalba apie dainas ir dainavimą

Padainavę jiems itin brangias ir gražias dainas, pateikėjai dažnai suskumba pasakyti, kada ir iš ko jas išmoko, pasakoja, kuo ta ar kita daina jiems graži, su kokiais artimais žmonėmis susijusi. Tiesa, kai kada, net ir paklausus ko nors apie ką tik nuskambėjusią dainą, sulaukiama trumpo ir Žemaitijoje neretai patarliškai striukai ištariamo: „daina daina palīkt“, suprask, nėr čia ko bekalbėti. Kartais pamąstymai apie jaunystės pasidainavimus būna atsakymai į užrašinėtojo klausimus. Dainos pajudina prisiminimus, grąžina žmogų į labai konkrečias, džiaugsmingas ar sukrečiančias vaikystės ir jaunystės situacijas. Įsiklausius į tokius pasakojimus, nejučia patiki, kad kiekviena žmogaus iš jaunystės atsinešta daina turi jo gyvenime savą vietą, nepakartojamą istoriją, kurią pažinsi tik tada, kai išklausysi ne tik patį kūrinį, bet ir visas su juo susijusias asociacijas. Atmintin įstrigo Stefanijos Kudrešovienės iš Pikelių prisiminimai (ši iš Žiežmarių parapijos kilusi moteris Žemaitijone gyvena visai neseniai, tačiau jaučiasi kuo puikiausiai pritapusi prie vietinių dainininkų ir girdorių). Padainavusi dainą „Iš mažumėlės be motinėlės“, dainininkė prabilo apie savo mamą. Prisiminė, kaip tarpukariu, kai jų šeimai teko kurį laiką gyventi už Lietuvos ribų, mama dainuodavusi tą dainą vakarais, žiūrėdama į besileidžiančią saulę. Pasak dainininkės, jai, tada dar nedidelei mergaitei, atrodė, kad mama iš begalinio tėviškės ilgesio taip dainuodavusi.

Įdomių pastebėjimų dainininkai pasako apie savo santykį su dainomis. „Mon patėka dainas. Aš dainų mylietuoja buvau, mon anuos krėta į galvą, vuo ka reikieji geismes geiduoti, mislijau, kāp anas įsikalti. Dainą ėšgėrdā – ta jau ėr yr pas tavis“ (Ona Vyšniauskienė).

Pamatines tradicinio žmonių sugyvenimo draugėje normas atspindinčios pasirodė dainininkų mintys apie dainas užvedančio ir jam pritariančių balsų derėjimą, apie būtinybę dainuojant įsiklausyti į kitus, derintis, nešaukti bet kaip:

Pėrms balsas tor būti švelnos, apvalos tuoks, neklykons. Vuo tariejā gal būti stėpros, aštros, bet vis teik taikinteis rēk pagal pėrmą balsą. Du tariejē, veins pėrms – vuo tada daina tėnkama. Keli pėrmi balsā tor kāp veins balsas būti, tor lėngouteis, bangouti, nesiskėrti nu kėts kėta. Katram balsou tu prītari, su tum balsu tu tori lyginteis, kad akuratnē pritėktum. Toukart i patiam gerā, i kėtam, kor dainiou, gerā. Rēk derinteis (Stanislava Skėrienė).

Kuomanda suēn i dainiou. Ne vėsi dainiou. Kėts priēs i tėk ton dainą sugadėns. Ožšauks i vėskas... Kėti joukteis praded, kėti pykst. Kon tas ožšaukėms dous... (Valerija Milvydienė).

Mozėkalomą jē žmuogus tor, gal greitā susėderėnti [prie aplinkinių dainavimo ar giedojimo]. Juk i mon būn, ka kartās veiną patį nusėvež geiduoti, pakveit i kėtos, kor susigauda tuokēs dalykās (Juozas Vindašius).

Paklausinėję apie dainų išmokimo laiką ir aplinkybes, išgirdome pačių įdomiausių pasakojimų. Ne visada dainos būdavo išmokstamos dainuojant šeiminykščių ar draugų rateliuose. Ne mažiau populiaresniu kūrybos perėmimo būdu tapo dainų persirašinėjimas į sąsiuvinius. O kartais patikusios dainos iš atokiau gyvenančių draugų ar giminaičių atkeliaudavo net paštu.

Išgirdę savo mėgstamas dainas skambant per radiją ar televiziją, dainininkai skuba palyginti jas su saviškėmis. Dažniausiai padaroma išvada, kad visi tie „artistai“dainuoja ne taip, kaip reikia: sutrumpina dainas, pakeičia jų žodžius. Tiesa, kai kada mūsų kalbinti dainininkai pasidžiaugdavo nugirdę ir įsiminę naujų negirdėtų posmų.

Visos dainininkų išsakytos mintys gražiai papildo jų dainavimą ir neabejotinai rodo gyvą domėjimąsi savomis ir kitų dainuojamomis liaudies dainomis.

  Šventos giesmės – garbė Dievui ir atgaiva sielai

Pati aktyviausia ir mėgstamiausia balsingų žemaičių dainuojamosios saviraiškos sritis šiandieniniame gyvenime neabejotinai yra giedojimas. Ne viename aplankytame kaime aptikome įvairiomis progomis (dažniausiai tai būna šermenys, metinės, sekmadieninės pamaldos, tradiciniai Švč. Mergelei Marijai skirti gegužiniai giedojimai ir kt.) susirenkančias didesnes ar mažesnes giedorių grupeles. Bene dažniausiai buriamasi giedoti visoje Žemaitijoje populiarių ir žmonių labai mėgstamų kalnų. Šių metų ekspedicijoje kalnus įrašinėjome Pašilės kaime (Ylakių sen.). Įdomu tai, kad šioje, nuolatos įvairiomis progomis pagiedoti susirenkančioje keliolikos žmonių grupelėje, kartu su vyresniaisiais puikiai gieda ir dvylikametė Agnė Kvėzlaitė.

Ekspedicijos metu ne tik fiksavome žemaitiškuosius kalnus ar kitokias giesmes, bet rinkome ir žmonių pasakojimus apie pačią giedojimo tradiciją ir jos pokyčius. Vienu tokių pasakojimų laikytini Eugenijos Kaupienės (Girdenių k., Ylakių sen.) prisiminimai apie turėtą ir labai brangintą senųjų kalnų garso įrašą. Dukros turguje nupirktos kasetės pateikėja ne tik klausydavosi namuose, bet ir nusinešdavusi pas kaimynus, kur susirinkę giedoriai giedodavo sekdami įrašu: „Mas, būrys puo dvėdešėmts žmuonių, susiesam i šauksam paskou, puoterius kalbiesam, maldas melsam“.

Nuostabiu atradimu mums tapo Pikelių giedoriai. Susitikome su jais Pikelių Švč. Trejybės bažnyčioje. Paklausti, nuo kokių giesmių patys norėtų pradėti įrašinėjimą, Juozas Vindašius, Stefanija Kudrešovienė ir Romanas Jonušas pasakė, kad būsią tinkamiausia pirmiausiai sugiedoti Marijos litaniją ir visas dar neseniai (susitikome pačioje birželio pradžioje) skambėjusias gegužines Dievo Motinai skirtas giesmes. Besiklausydama nepaprastai stipriu ir įtaigiu vyriausio iš giedorių Juozo Vindašiaus balsu vedamų giesmių, kaip niekada pajutau tą gilų ir nuoširdų žmonių įsijautimą į giedojimą. Buvo akivaizdu, kad giedama ne todėl, kad kažkas kažką įrašinėja. O ir pati įrašinėtoja besiklausydama labai greit pamiršo visus savo profesinius interesus... Galbūt giedojimo autentiškumui įtakos turėjo ir tai, jog giedota bažnyčioje – geriausiai giesmių dvasią atitinkančioje aplinkoje. O kad ši aplinka pikeliškiams yra išties sava ir brangi, supratau, kai giedoriai, sugiedoję keletą svarbiausių katalikiškųjų giesmų („Pulkim ant kelių“, „Sveika Marija, Motina Dievo“, „Marija Magdelena“ ir kt.), paklausti apie dainas, čia pat bažnyčioje skambiai uždainavo.

Iš viso ekspedicijos metu užrašyto giesmių repertuaro matyti, kad Židikų ir Ylakių apylinkėse, kaip ir visoje Lietuvoje, ypač populiarios giesmės, skirtos Švč. Mergelei Marijai. Be jau minėtų gegužės mėnesį skambančių giesmių, užrašėme ir kitų: „Garbė garbė, Marija, per amžius Tau skambės“, „O Marija motinėle, Aušros vartuose garsi“, „Marija, skaisčiausia lelija, ką Tau paaukot begaliu“. Pateikėjai labai noriai giedojo ir „Karunką“. Šio kūrinio populiarumą Žemaitijoje patvirtino ir žmonių pasakojimai. Įsiminė įdomiai Onos Vyšniauskienės papasakota istorija, kaip ji mokėsi šią Dievo Motinos skausmus ir džiaugsmus mininčią giesmę. Moteris, dar visai maža būdama, girdėdavusi, kaip jos tėvas, vienas atsisėdęs kitame trobos gale, giedodavęs „Karunką“. Jai būdavę labai keista, kaip galima atmintinai išmokti tokią ilgą giesmę. „Karunką“ giedantį tėvą ji vėl prisiminusi prieš keletą metų, kai pati sirgdama slaugė sunkiai sergantį vyrą: „Mūso tievus kalbieji ton karunką, ons teik laimingā mėrė <...>, nie ons sėrga, nie ons nieka. Misiju, reik i mon kalbieti, ka moni Dievus stėprėntų, ka aš galiečiau ton vyrą aptarnauti. Ėr aš pavapaliuojau pavapaliuojau ėš knygų ėr ėšmuoka, ėr šindei tabmuoku“.

Giedojimą žmonės išgyvena kaip ypatingą dvasinės saviraiškos būdą, kaip gilesnį maldos patyrimą. Giesmės juos suburia krūvon ir leidžia patirti nuo seniausių laikų tradicinėje bendruomenėje gyvavusios bendros kūrybos ir dvasinės bendrystės džiaugsmą.

Vita Ivanauskaitė


 
 
© 2007 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas