Tautosakininkai, fiksuojantys žodinę liaudies kūrybą, nuolat susiduria ir su rašytiniais, dažniausiai folklorinio turinio, tekstais. Jau nebestebina bemaž visuotiniu tapęs reiškinys, kai žmogus, paprašytas padainuoti arba prisiminti senoviškų pasakojimų, išsitraukia prirašytą sąsiuvinį, o kitas, žiūrėk, atneša pluoštą palaidų ranka primargintų popieriaus lapų. Tradicija užrašyti pačių mokamus, naujai išgirstus ar perskaitytus tekstus išties gaji. Jos augimą ir stiprėjimą galima sekti per visą dvidešimtąjį amžių, nors ištakų tektų ieškoti dar anksčiau. Todėl dažnuose namuose galima aptikti įvairaus turinio ir formos asmeninių rankraščių: dainų, pasakų, anekdotų, atminimų, gyvenimo pasakojimų, prisiminimų ir kitokių tekstų, kuriuos žmogui magėjo užrašyti.
Stefanija Stirblienė
Šiųmetės ekspedicijos metu ne vienas kalbintas žmogus rodė, leido pavartyti ar bent prisiminė turėjęs paties ar tėvų rašytą sąsiuvinį. Tautosakos užrašų likimas labai įvairus. Vienų žmonių – branginami, visuomet ranka pasiekiami, gerajame kambaryje padėti. Tada drįsti spėti, kad savininkui šie dalykai brangūs, o gal vis dar tiesiogiai praverčia, primindami primiršto teksto žodžius. Kitiems tenka gerokai pagalvoti, kur gali dulkėti jau seniai nevartyti sąsiuviniai, ar jie, kadaise trumpam paskolinti, išvis begrįžo į namus. Tačiau net ir užuominos, paliudijimai apie tokius užrašus padeda tyrinėtojams atpažinti vėlyvąsias tradicinės kultūros formas, suvokti šio reiškinio apimtis.
Dainų sąsiuvinis
Folkloristus pirmiausia domina tautosakos sąsiuvinių turinys bei gyvavimo kontekstas: kokius tekstus, kas, kur, kada, kokiu tikslu kaupė ir naudojo. Be šių dalykų, sąsiuvinių medžiaga atskleidžia kai kuriuos tautosakos regioninius bruožus, asmens, šeimos, giminės repertuaro savitumą, leidžia spręsti apie kūriniųgyvavimo laiką, jų visuotinumą ar lokalumą, yra parankus objektas tekstologiniams tyrimams. Negalėtume paneigti fakto, kad užrašai „užkonservuoja“ folklorinę tradiciją konkrečiu jos gyvavimo momentu, ir todėl dažnai vertinti kaip tradicijos niveliavimo reiškinys. Tačiau vertėtų iškelti ir kitą, pozityvųjį tautosakos užrašų vaidmenį – jie leidžia žvelgti į folklorinę tradiciją tokių užrašų „kūrėjų“ akimis. Asmeniniai tautosakos užrašai – patikimi gyvosios žodinės tradicijos liudytojai. Nesuklysime manydami, kad, pildydami sąsiuvinius, žmonės atsirinkdavo ne tik jiems patiems labiausiai patinkančius tekstus, bet ir populiarius, didesnei visuomenės daliai priimtinus, jos skonį tenkinančius kūrinius, tai yra užfiksavo konkretaus laiko aktualias folklorinės kūrybos tendencijas. Pavyzdžiu šiam pastebėjimui galėtų būti vestuvių ceremonialo tekstynas, surašytas Židikuose gyvenančios Ievos Olberkienės: ne vienose vestuvėse svočiavusi moteris sudarė puikų svočios ir piršlio kalbų, eilių, palinkėjimų, posakių rinkinį. Tikėtina, jog atidesnė XX amžiaus antrojoje pusėje rašytų sąsiuvinių analizė objektyviai atskleis tautosakos repertuarą, kuriame vyrauja naujoviško stiliaus tekstai, išpopuliarinti radijo, televizijos ir spaudos, masinės kultūros transformuoti kūriniai, kiekybiškai nustelbiantys klasikinio folkloro pavyzdžius.
Dažniausiai į sąsiuvinius rašomos dainos. Iš dainų sąsiuvinių gausos ir įvairovės labiausiai išsiskiria stambesni, ne vienerius metus, gal net kelis dešimtmečius pildyti rinkiniai, neretai priklausantys kaimo, seniūnijos bendruomenėje žinomiems dainininkams, kuriems toks sąsiuvinis – tarsi būtinas jų, reprezentuojančių savo apylinkės dainavimo tradiciją, atributas. Surašiusios pačių mokėtas ir tebedainuojamas dainas Stanislava Skėrienė iš Pikelių ir Julija Gramalienė iš Židikų mielai savo užrašais leidžia pasinaudoti visiems, norintiems tų dainų išmokti. Šiems žmonėms dainavimas įprastas nuo vaikystės, puoselėtas visą gyvenimą. Tada supranti, kad toks sąsiuvinis liudija ne apie atsitiktinį rašiusiojo užsiėmimą, o gilų domėjimąsi tuo, net savotišką „profesinį“ interesą. Atrodo, taip aiškintinas ir žemaitiškųjų kalnų užrašų gyvavimas. Asmeniniai kalnų nuorašai – Pikelių giesmininkų Juozo Vindašiaus ir Stefanijos Kudrešovienės pasididžiavimas.
Kita vertus, nemažą dalį XX amžiaus antrosios pusės dainų užrašų sudaro pavienių lapelių pluoštai, kurių atsiradimas ir funkcionavimas neretai sietinas su folklorinių, etnografinių ansamblių veikla. Ansamblio nariai paprastai gauna ant lapų išrašytus ar iš knygų nukopijuotus dainų tekstus (štai iš kur skirtinguose namuose ant stalų vis paskleidžiami vienodi lapai su tais pačiais dainų žodžiais). Tautosakos rinkėjams ir tyrinėtojams tokie užrašai daugiau pasako apie folklorinių ansamblių judėjimo masiškumą bei populiarumą, konkrečių kolektyvų repertuaro sudarymo tendencijas neiapie šiuos nuorašus saugančio žmogaus santykį su propaguota tradicija.
Manytume, kad tautosakos užrašai atskleidžia ir kai kuriuos jų sudarytojų individualumo bruožus – estetinį skonį, palinkimą prie vieno ar kito tautosakos žanro, konservatyvumą ar atvirumą masinės kultūros apraiškoms, grožinei literatūrai. Toks požiūris, praplečiantis filologinio intereso ribas, gali suteikti pagrindo pamąstymams apie socialinę ir kultūrinę aplinką, jos palankumą žmonių folkloriniams polinkiams pasireikšti. Todėl dalį tautosakos sąsiuvinių galima laikyti dvasinio gyvenimo metraščiais, dokumentais, reikšmingais tradicinės kultūros ir jos atstovų tyrinėjimams.
Jei minėti tautosakos užrašai buvo ir tebėra daugiau mažiau fukcionalūs, tai yra panaudojami įvairių bendruomenės renginių, šeimos švenčių, susiėjimų metu, tai kitai rašytinio folkloro apraiškai – mokykliniams rankraštiniams albumams – derėtų pripažinti relikvijos statusą.
Mokykliniai albumai –pakankamai seniai paplitęs ir išpopuliarėjęs reiškinys. Jie, ligi šiol beveik neaprašyti ir netyrinėti, folkloristus galėtų sudominti kaip tradicinės ir masinės kultūrų sąveikos pavyzdys. Albumai – besikeičiantis rašytinio folkloro žanras, kurio pobūdį ir pavidalus lemia įvairūs veiksniai: pačių albumų mados tendencijos, vyraujanti kultūrinė aplinka, mažojo kolektyvo – klasės, mokyklos – tradicijos, albumo savininko valia. Visgi viena dažniausių albumų formų – tai sąsiuvinis, į kurį rašomi eilėraščiai, dainos, atminimai. Įprasta, kad tokie albumai sudaromi atminčiai, dažniausiai mokyklos baigimo proga, norint išsaugoti prisiminimus apie mokslo draugus. Židikuose, svečiuojantis buvusios mokytojos Zofijos Šličienės namuose, turėta progos pavartyti jos mokyklinį albumą. Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų baigiant vidurinę mokyklą pirmajame lape įrašytas posmas ragino moksladraugius prisiminimui įrašyti po dainą: Mieli Draugai, / Įpinkim į dainą, kas jaudina sielą: / Troškimą ir ugnį jaunųjų dienų, / Likimą ugningą ir karčiąją gėlą, / Įpinkim į dainą savuoju žodžiu... Po šio poetiško paskatinimo storą sąsiuvinį užpildė liaudies ir autorinių dainų tekstai, vienas kitas eilėraštis, kaip palinkėjimai rašyti atminimai ir aforizmai. Dabar šis sąsiuvinis mums leidžia susidaryti nuomonę apie praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje populiarias dainas, jaunimui aktualų repertuarą, jų literatūrinį akiratį.
Mąstant apie mokyklinio albumo sociokultūrinę vertę, nedera išleisti iš akių paties savininko santykio su šia relikvija. Mokyklinis albumas, išreiškęs susitapatinimą su tam tikra grupe, laikui bėgant įgauna vis didesnę reikšmę, jam suteikiama memuarinė funkcija. Skirtingai nei individualūs tautosakos užrašai, kurie kartkartėmis gali būti papildomi naujais įrašais, atminčiai sudaryti mokykliniai albumai yra tiesiog saugomi, kad primintų gražiausius ir džiugiausius gyvenimo metus. Būtent gebėjimas pažadinti prisiminimus verčia branginti ir saugoti albumus, savo reminiscencine jėga dažną tarsi pakylėjančius virš kasdienybės rūpesčių. Saugoti visų pirma sau ir savo šeimai. Tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės nenori su jais skirtis ir perduoti folkloro archyvams.
Tautosakos užrašus ir mokyklinius albumus galime laikyti tik netiesioginiais žmonių gyvenimo liudijimais, atskleidžiančiais nuolatinius, laikinus ar atsitiktinius jų polinkius. Tačiau daug ryškesnių individualumo, dokumentiškumo ir net kūrybingumo apraiškų rasime rankraštiniuose memuaruose, kitaip – gyvenimo aprašymuose. Juos rašančių žmonių pavyksta sutikti kasmet atliekant lauko tyrimus įvairiose Lietuvos vietose. Šiųmečio apsilankymo Žemaitijoje metu turėjome galimybę perskaityti židikiškės Julijonos Brazdeikienės gyvenimo istoriją, pavadintą „Jaunystės prisiminimais“, pavartyti Eugenijos Kaupienės iš Girdenių kaimo (Ylakių seniūnijos) gyvenimo metraštį.
Sumanymą aprašyti savo gyvenimą vieni subrandina patys, kitus imtis plunksnos paskatina artimieji ar pažįstami, dar kitus – perskaityta atsiminimų knyga. Tačiau svarbiausia rašančiojo paskata visuomet būna noras palikti savąjį liudijimą vaikams ir anūkams, kad šie prisimintų giminės ištakas, suprastų protėvių išgyventą džiaugsmą ir kančią. Neretai žmonių užrašytos gyvenimo istorijos yra panašios savo struktūra: pradėję nuo vaikystės metų, gyvenimo tėvų namuose, autoriai toliau laikosi chronologinės pasakojimo sekos, ilgėliau stabtelėdami prie svarbesnių – skaudžių ar džiugių – epizodų, atskleisdami išgyventus troškimus, svajones.
Paprastai uždarame šeimos rate funkcionuojančios, asmeniškus poreikius tenkinančios įvairios istorijos vis dėlto patenka į universalių kultūrinių ir istorinių verčių lauką – liudydami individualų santykį su išgyventais įvykiais memuarai įgauna dokumentinį patikimumą. Tautosakininkams šie tekstai vertingi keliomis prasmėmis: tai ligi šiol mažai tyrinėto žanro – gyvenimo pasakojimų – medžiaga, kuri, antra vertus, svarbi folkloro gyvavimo kontekstui suprasti.
Folkloriniai užrašai rinkti ir kaupti tik priešokiais, ši medžiaga nėra sulaukusi ir atidesnio tyrinėtojų žvilgsnio. Tai lėmė ligi šiol prioritetiniu tebelaikomas žodinis tautosakos gyvavimo ir perdavimo būdas. Vis dėlto ekspedicijų patirtis rodo, kad autentiškas rašytinis folklorinio teksto formatas tyrinėtojų vis dažniau „pastebimas“.
Jurgita Ūsaitytė
