Pradžia

„KA BOVA MAŽĖ VAKĀ, LIOUB SEKTĖ PASAKAS...“
PASAKOJIMŲ TRADICIJOS TĄSA ŽIDIKŲ IR YLAKIŲ KRAŠTE

Tradicinė pasakojamoji tautosaka bei įvairūs folklorizuoti pasakojimai ir prisiminimai sudaro didžiausią per 2007 m. vasaros ekspediciją Židikų ir Ylakių seniūnijose Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų sukauptos folkloro medžiagos dalį. Džiugu, kad pasakojimų tradicija Žemaitijoje tebėra gyva. Teko sutikti nemažai talentingų pasakotojų, turinčių ką papasakoti ir gebančių tai padaryti įtaigiai, meniškai, įdomiai. Kita vertus, Instituto darbuotojams surinktos medžiagos gausa bei įvairovė kelia ir nemažai teorinių bei praktinių problemų: vis labiau nusitrinant klasikinių tautosakos žanrų riboms, žmonių pasakojimai palaipsniui virsta tam tikru vientisu verbaliniu masyvu, kurį sunku skaidyti į atskirus vienetus, aprašyti ir apskritai diferencijuoti, kad būtų galima atiduoti archyviniam saugojimui ar pateikti kokios nors specifiškesnės informacijos pageidaujančiam vartotojui.

Dėl tos pačios priežasties nė nemėginsiu čia įvardyti net apytikrio skaičiaus, kiek pasakojamosios tautosakos vienetų ekspedicijos metu iš viso pavyko užrašyti. Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad tie žmonių pasakojami dalykai yra itin nevienodi: nuo trumpučių, vos kelių sakinių apimties anekdotų ar sutrauktų padavimų fragmentų (kai nurodoma, nuo ko kilęs, pavyzdžiui, Židikų miestelio pavadinimas) iki kelių valandų trukmės gyvenimo ar visos giminės istorijos pasakojimų. Beje, būtina pasakyti, kad čionykščiai žmonės šneka ir pasakoja vaizdinga, žodinga, gyva ir „rupia“ šiaurės žemaičių tarme, kurią yra neblogai išlaikę ir tebesaugo. Protarpiais įterpiamas ir vienas kitas latviškas skolinys ar retesnis tarmiškas žodis, kaip antai džekės ‘kojinės’, jupa ‘suknelė’, kiuocis ‘krepšys’, kniuisiai ‘uodai’, slinkis ‘tinginys, slunkius’ ir pan., kurį jo nesuprantančiam vilniečiui iškart maloniai stengiamasi paaiškinti.

Ekspedicijos metu daugiausia pasakojimų pavyko surinkti Židikų seniūnijai priklausančiuose Židikų ir Pikelių miesteliuose bei Ritinės ir Ukrinų kaimuose, taip pat Ylakių seniūnijos (Skuodo raj.) Skliaustės kaime. Iš pačių talentingiausių pasakotojų būtina paminėti židikiškę Julijoną Brazdeikienę (g. 1935) – tikrą pasakojamosios tradicijos „lobyną“, iš kurios užrašyta beveik šešios dešimtys įvairių pasakojamosios tautosakos dalykų, neskaitant sklandžiai papasakotos savo gyvenimo istorijos. Įdomu tai, kad ši moteris dažniausiai pasakojo jau ne iš senelio ar tėvo išmoktus, girdėtus dalykus, o pačios patirtus ar nutikusius giminaičiui ar kaimynui, čia pat gyvenančiam. Beje, iš jos užrašyta ir unikali prisiminimų medžiaga apie Židikuose daugelį metų gyvenusias Mariją ir Sofiją Pečkauskaites bei jas tuo metu globojusį kleboną Kazimierą Bukontą. Kiti pačiame Židikų miestelyje gyvenantys įdomūs pasakotojai – tai Antanas ir Stefanija Zoniai bei Steponas ir Zosė Limontai, iš kurių taip pat pavyko nemažai užrašyti ir tradicinės tautosakos, ir naujoviškesnių, dažnai asmenine patirtimi pagrįstų pasakojimų. Tenka pastebėti ne vieno ekspedicijos dalyvio fiksuotą šio krašto pasakotojų bruožą: noriau kalbama ir pasakojama apie savą patirtį, o ne apie iš „senųjų“ girdėtus ar išmoktus dalykus. O štai Filomenos Juodikienės pasakojimai yra itin vertingi šio krašto kultūros istorijai pažinti.

 Turtingas gerų pasakotojų ir šiaip be galo įdomių žmonių pasirodė didžiulis, atskirais vienkiemiais išsibarstęs Židikų seniūnijos Ritinės kaimas, vienu galu prisiglaudęs prie nebeveikiančio geležinkelio ir uždarytos Lūšės geležinkelio stoties. Būtent apie iš šios stoties į tremtį gyvuliniais vagonais riedėjusius visos Šiaurės Lietuvos žmones, apie brutaliai ištremtus savo artimuosius, apie paauglės mergaitės akimis matytus pokario metų žiaurumus, badu dvesiančius gyvulius prievarta sutvertuose „kolchozuose“ mums jautriai ir išsamiai pasakojo viena įdomiausių šioje ekspedicijoje sutiktų asmenybių – Irena Bukontienė (g. 1936). Ši moteris – tarsi gyva aplankyto krašto istorija; klausantis jos sklandžios, nuoseklios ir vaizdingos kalbos, išsamaus, su visomis smulkmenomis, datomis ir vardais perteikto giminės, savojo kaimo, savo gyvenimo, šeimos istorijos pasakojimo, nelengva patikėti, kad tai – jokių didelių mokslų nebaigusi, visą gyvenimą žemę dirbusi kaimo moteris. Tai tikras subtilios vidinės kultūros, išprusimo ir dvasinio aristokratizmo, racionalaus mąstymo ir santūrios laikysenos pavyzdys. Iš jųdviejų su vyru Ignu Bukontu pavyko užrašyti ir keletą tradicinės tautosakos siužetų ar šiuolaikinių jų perdirbinių, bet užvis labiausiai sužavėjo malonaus ir kultūringo bendravimo, pagarbos ir savitarpio supratimo įspūdis, patirtas tuose namuose.

Tarp kitų įdomių šio kaimo pasakotojų minėtinos Emilija Kesminienė (g. 1923) – puiki Ritinės kaimo bei dvaro istorijos žinovė, taip pat malonus ir nuoširdus žmogus, nepaprastai gražios ir išpuoselėtos senovinės sodybos šeimininkė; visai netikėtai mūsų sutikta Cecilija Girtienė (g. 1920) – legendinės Židikų krašto dainininkės Julijos Gramalienės sesuo, puiki pasakotoja, iš kurios pavyko užrašyti įdomių senoviškų sakmių apie laumes, apie užkastus pinigus, dar iš jos pačios „babutėlės“ girdėtų tradicinių pasakų ir folklorinių pasakojimų apie vietinius žmones. Tikras atradimas pasakojamosios tautosakos, ypač sakmių, rinkėjoms pasirodė besanti Lūšėje gyvenanti Bronislava Vyšniauskienė (g. 1934), pasekusi apie dvidešimtį daugiausia sava patirtimi grįstų sakmių (vadinamųjų memoratų) – apie vaidenimąsi, užkeiktus pinigus, mirusiuosius, „žiburiukus“, apsėdimus ir pan. Tai be galo įdomi ir vertinga medžiaga, liudijanti tiek tradicijos tąsą, tiek ir šiandieninį tautosakos gyvavimą. Keletą dar iš savo mamos girdėtų ar mokykloje iš knygų išmoktų pasakų bei sakmių (neskaitant gausybės kitokios tautosakos, ypač dainų, šokių, ratelių bei jų komentarų), taip pat sudėtingo ir įdomaus savo gyvenimo pasakojimą per kelis kartus užrašėme ir iš oficialiai Lūšės bendruomenės „šauniausia močiute“ išrinktos Elenos Gedvilienės (g. 1929). Tradicinių bei savos kūrybos pasakų pasekė ir jauniausias šių metų ekspedicijos pateikėjas – vienuolikametis Parakalnio kaimo gyventojas Erikas Silius su savo močiute Erika Lenkauskiene (g. 1944). Šis kūrybingas močiutės ir jos vaikaičio duetas mums buvo dar vienas gyvas įrodymas, kad žemaičių tautosakos tradicija gyvuoja ir turi entuziastingų tęsėjų bei perėmėjų.

 Itin įdomią pasakotoją – Valeriją Milvydienę (g. 1926) pavyko sutikti jau Ylakių seniūnijos (Skuodo raj.) Skliaustės kaime dirbusiai ekspedicijos vadovei Vitai Ivanauskaitei. Ši moteris daug ir be galo įdomiai pasakojo apie laumes, jų pasirodymus, gyvenamąsias vietas, darbus, įpročius, vardus, santykius su žmonėmis ir pan. (tarsi šimtametė mitinių sakmių ir tikėjimų tradicija niekad nė nebūtų nutrūkusi!), pateikė savitų pasamprotavimų ir komentarų apie šias mitines būtybes, taip pat apie velnius – kaip jie ūkininkams tarnaudavę, į šokius eidavę, apie kaukus ir degančius pinigus, būrimus, mirtį ir marinimą, apie įvairių kalendorinių švenčių ir žemdirbystės papročius ir t.t. Iš šios pateikėjos bei jos dukters Angelės Karinauskienės (g. 1964) užrašyta ir bent trejetas padavimų: apie netoliese esantį akmenį su velnio pėda, apie kitą akmenį – Velnio plūgą, bei apie Kalčių ežero atsiradimą. Iš viso susidarė daugiau kaip keturios dešimtys įvairiausių pasakojimų, daugiausia – sakmių bei jų interpretacijų.

 Ukrinų kaime dirbusias tautosakos rinkėjas sužavėjo dvi pasakotojos: Stefanija Knašienė (g. 1921) ir Zita Ubienė (g. 1936). Iš pirmosios, jau išties garbaus amžiaus sulaukusios, pateikėjos užrašyta pasakojimų, prisiminimų, gyvenimo istorijų, tuo tarpu antroji pasakotoja prisiminė iš savo „babūnėlės“ girdėtų sakmių ir pasaką. Tiek pasakodamos, tiek šiaip bendraudamos, abi pateikėjos mielai gvildeno gana „moteriškas“ temas: apie vyrų ir moterų santykius, šeimos kūrimą ir planavimą, pasakojo apie kaimo žmonių požiūrį į nesantuokinius vaikus bei į jų susilaukusias merginas.

 Apibendrinant ekspedicijos metu pastebėtas žemaitiškų pasakojimų raidos tendencijas, galima teigti, jog folklorinė tradicija Žemaitijoje tikrai nėra išnykusi. Ji tiktai kinta ir transformuojasi, derindamasi prie sparčiai besimainančio žmonių gyvenimo. Ilgiausiai gyvuoja ir daugiausiai variantų tebeturi tos sakmės ir tradiciniai pasakojimai, kurie žmonėms ir šiandien tebeatrodo kuo nors aktualūs ar ypač įdomūs: tai istorijos apie užkeiktus ar degančius pinigus, kuriuos gali iškasti tiktai tas, kam buvę „žadėta“, o jei nelemta – verčiau nė nebandyti (net keletą kartų iš skirtingų pateikėjų užrašėme pasakojimus apie Ritinės dvare užkastus pinigus), įvairūs savais išgyvenimais arba artimųjų patirtimi pagrįsti pasakojimai apie tikrus ir netikrus „baidymus“, vaidenimąsi, „žiburėlius“ ar mirusiųjų vėles, visokiais būdais pasirodančias ne tiktai menamoje sakmiškoje realybėje, bet dar dažniau – sapnuose, apie burtus ir nužiūrėjimus bei žmones „blogomis akimis“ ir pan. Tebėra populiarūs šiame krašte ir sakmės bei tikėjimai apie krikšto prašančias nekrikštytų vaikų vėles – dažnai pakomentuojama, kad seniau daugelis mokėję tokiu atveju dvaselę pakrikštyti. Pastebėta bendra sakmiškų siužetų raidos tendencija – pramogos, juoko, anekdoto ar pamoralizavimo link. Užrašyta ir keletas populiarių etiologinių sakmių, tarp jų – reta, tiktai Žemaitijoje fiksuojama sakmė apie tai, kodėl pempes švedų šunimis vadino.

Kaip ir visoje Šiaurės Lietuvoje, šių vietų žmonės nemažai pasakoja apie latvius – pasak pateikėjų, seniau tikėta, kad latvės mokėdavusios burti ir raganaudavusios, pavyzdžiui, atimdavusios iš karvių pieną. Didelį įspūdį žmonėms yra palikusios ir Latvijoje ilgai bei triukšmingai visais laikais švęstos Joninės. Tiesą sakant, mielai pasakojama ir apie kitų kalendorinių švenčių papročius šiame krašte: apie Devintines, Velykas ir, žinoma, apie Užgavėnes su jų tradiciniais persirengėliais, kurie čia tiesiog vadinami „žydais“. Pasitaikydavo, kad nuo jų šneka lengvai peršokdavo ir prie tikrųjų žydų, apie kuriuos Židikų krašte itin daug turima papasakoti. Su žydais kai kas sieja ir miestelio pavadinimą (kiti tai neigia). Šiaip ar taip, žydai ne tiktai prieškario prisiminimuose, įvairiuose anekdotuose ir sakmėse, bet ir nesenais įvykiais pagrįstuose pasakojimuose yra be galo svarbūs ir spalvingi personažai, gana dažnai keliantys žmonėms prieštaringus jausmus.

Bene nuostabiausia, kad ekspedicijos metu dar pavyko užrašyti ir gerą tuziną pasakų. Žinoma, dalis jų išmokta iš knygų ar vaikystėje – iš vadovėlių, tačiau ne kartą teko išgirsti ir tradiciniu būdu atmintyje išlikusias, iš močiutės, tėvo ar mamos girdėtas pasakas: tai – stebuklinė pasaka apie velnių šokinamą merginą, melų pasaka apie tinginius, čia vadinamus slinkiais – kuris iš jų esąs pats didžiausias, pasaka apie kvailą velnią ir mešką, tarsi tikra istorija pateikta pasaka „apie tai, kaip mano tėvelis į Ameriką važiavo“ ir kt. O štai Erika Lenkauskienė sekė net savo pačios sugalvotų pasakų, sukurtų specialiai vaikaičiui Erikui; pastarasis, nuo močiutės neatsilikdamas, irgi mielai seka ir net kuria pasakas.


Erikas Silius

Galima teigti, kad ekspedicijos metu Židikų bei Ylakių seniūnijose užrašytoje medžiagoje atstovaujama praktiškai visiems tradiciniams pasakojamosios tautosakos žanrams – visi jie tebėra gyvi pasakotojų atmintyje, jų aktyviajame ar bent pasyviajame repertuare. O pastaruoju metu tautosakininkų pradėti rinkti bei užrašinėti gyvenimo pasakojimai ne tiktai savaime yra įdomi medžiaga ir neišsenkantis šaltinis šio krašto bei jo žmonių istorijai ir mentalitetui pažinti – jie neretai tampa puikiu fonu į juos sklandžiai įpinamiems tradicinės tautosakos siužetams.

Lina Būgienė


 
 
© 2007 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas