Ekspedicijos dalyviai Palangoje: Leonardas Sauka ir Pranė Jokimaitienė rašo tautosaką iš Vainoraitės, 1961 m. (LTRFt 792)

Kovo 1-ąją prieš 100 metų gimė tautosakininkų vyresniosios kartos kolegė Pranė Aukštikalnytė Jokimaitienė (1922-1989), viena iš taip įvardintos „Tragiškosios Mačernio kartos“ [Kultūros metraščiai. Tragiškoji Vytauto Mačernio karta - LRT], jaunosios, Lietuvos Respublikos išugdytos kūrėjų kartos, kurios likimus poetas Kazys Bradūnas nusakė taip: „Karas ir pokario metai [...] vienus pakasė po gimtojo krašto smiltim, kitus išblaškė plačiajame pasaulyje, o ir pasilikusieji tėvynėje vieni visai nutilo, kiti, kad ir rašė, ir rašo, tačiau pakirptais sparnais.“ Tarp nutilusiųjų ilgam buvo Pranutė Aukštikalnytė. Sunkūs rūpesčiai dėl ligotos motinos, įkalinto tėvo, lageriuose kalinčių draugų, iš tremties ištraukto mylimojo vyro... Skaudūs mokytojavimo potyriai, kuomet negali kalbėti taip, kaip kalba širdis... Šviesesniu užutekiu drumzlinoje ano gyvenimo srovėje tapo tautosakininkės darbas anuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Čia vėl susitikęs bendrakursių trejetas – ji, Bronė Valiulytė Kazlauskienė ir Ambraziejus Jonynas – tyliai ir kantriai vieni kitus paremdami rado prasmę moksliniame darbe. Pranė Jokimaitienė parašė studijas „Lietuvių liaudies baladės“ (1968) ir „Lietuvių liaudies vaikų dainos“ (1970). Vaikų tautosaka buvo ypatinga jos kantrių mokslinių tyrimų dalis, kurios sąvadu būtent P. Jokimaitienė pradėjo „Lietuvių liaudies dainyno“ ilgametę seriją. Po to ji parengė dar 3 ir 9 LLD tomus. Nuveiktas didelis katalogų sisteminimo ir aibė kitų reikalingų bendriems tautosakos tyrimams darbų. Iš mokslininkės bibliografijos matyti, kad ji, išmaniai semdama lobius iš Lietuvių tautosakos archyvo, prisidėjo ir prie jo turtinimo: LKLI tautosakininkų ekspedicijų rankraštiniuose rinkiniuose gausu jos ranka užrašytų tautosakos tekstų iš įvairių Lietuvos vietovių.