Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. [S-LIP-18-43].

Šaltinių sąvadas „Lietuvių patarlės ir priežodžiai“ (LPP)

T. 1: A–D, parengė Kazys Grigas (darbo vadovas), Lilija Kudirkienė, Rasa Kašėtienė, Gediminas Radvilas, Dalia Zaikauskienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000.
T. 2: E–J, parengė Giedrė Bufienė, Kazys Grigas, Rasa Kašėtienė, Lilija Kudirkienė, Dalia Zaikauskienė, 2008.

T. 3: K, parengė Vita Džekčioriūtė, Rasa Kašėtienė, Lilija Kudirkienė, Dalia Zaikauskienė, 2019.

„Lietuvių patarlės ir priežodžiai“, kaip rašyta pirmojo tomo pratarmėje, – „išsamus lietuvių patarlių ir priežodžių leidinys, kuriame bus paskelbti visi pagrindiniai šios tautosakos tekstai ir papildomi duomenys“ (LPP I 7). Jo pagrindas – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sisteminės Patarlių ir priežodžių kartotekos duomenys. Pradėjus leisti Sąvadą buvo numatyta išleisti penkiatomį: pirmajame–ketvirtajame tomuose turėjo būti spausdinami tipologiniai patarlių bei priežodžių aprašai, buvo numatyta, kad penktąjį tomą sudarys pateikėjų, rinkėjų, tekstų regioninio pasiskirstymo rodyklės, žemėlapiai, žymiausių pateikėjų bei rinkėjų trumpos biografijos, nuotraukos, žymesniųjų leidinių ir rankraščių faksimilės. Tik išleidus I-ąjį tomą ir ėmus rengti II-ąjį, galutinai paaiškėjo, kiek daug skelbtinos medžiagos sukaupta, taigi nuspręsta penkiatomiu neapsiriboti.

Tekstai klasifikuojami pagal tarptautinės paremiologų komisijos rekomenduotą nacionalinių leidinių rengimo modelį (1975). Kiekvienos patarlės ar priežodžio variantai sutelkiami į tipus, vienijamus panašių motyvų – vaizdo branduolio (tarkime, patarlės Akys baisininkės, rankos darbininkės meninio vaizdo branduolys – akių ir rankų priešprieša). Tipai leidinyje išdėstomi pagal atraminį žodį, tik čia, skirtingai negu kartotekoje, atsižvelgiama į teminį-semantinį atraminio žodžio krūvį (pvz., Baltojo svieto nedaug LPP atraminiu žodžiu laikomas žodis baltas, o kartotekoje šis tipas atsiduria prie formaliojo atraminio žodžio – daiktavardžio svietas). 

LPP patarlės ir priežodžiai skelbiami kartu, nebandant jų atriboti. Atrenkant patarles bei priežodžius sąlyginai atsižvelgiama į jų populiarumą, vartojimo tradiciją. Mažiausiai variantų skaičiaus, kaip tradiciškumo kriterijaus, paisoma, panaudojant XVII a. – XIX a. pirmosios pusės tekstus, ypač kai juose atsispindi praeities realijos ar būna mitinių įvaizdžių. Taip pat skelbiami ir naujesni pavieniai ryškių patarlės ar priežodžio formos ar turinio žymių turintys posakiai.

 Siekiant skatinti lietuvių patarlių sklaidą, padaryti jas lengviau prieinamas užsienio tyrėjams, tipų antraštės verčiamos į anglų, vokiečių ir rusų kalbas. Prie populiarių tarptautinių tipų teikiama patarlių atitikmenų latvių, lenkų, vokiečių, anglų, lotynų bei rusų kalbomis.