Folkloro tyrimai | Apylinkės | Žmonės | Atlaidai | Muzikavimo tradicija | Laidotuvių papročiai | Senosios nuotraukos |
contact
Spausdinti

Žarėnų žmonės

Ekspedicijos metu folkloristai aplankė apie penkiasdešimt pateikėjų. Su vienais iš jų pabendrauta labai trumpai, pas kitus išbūta ištisą dieną ar dar ilgiau. Visi jautėme, kaip svarbu, kad užsimegztų ryšys, kad žmonės patikėtų, jog mes nieko neparduodame ir neperkame, nereklamuojame naujų dievų, neagituojame šlietis prie politinių partijų, o tiesiog prašome pasidalinti tuo, ką jie išmoko iš senelių, tėvų, draugų, ką dainavo, pasakojo savoje draugėje namuose ir jaunimo susibūrimuose ir kas galbūt dabar, jiems neretai gyvenant liūdnoje vienatvėje, vis rečiau beiškyla iš praeities. Niekam ne paslaptis, kad žemaičiai nei į trobą, nei juolab į dūšią neskuba įsileisti prašaliečių. Ir įkalbinėjimai retai kada padės, jei žmogus, išklausęs tavo prašymo padainuoti ar papasakoti, trumpai nukerta: „Ne, aš tuo neužsiimu“. Tačiau jeigu jau priima, jeigu patiki, kad su tavim verta šnekėtis, tuomet negaili nei dainų, nei pasakų, nei valgio, gėrimo. Mane asmeniškai Žemaitijoje visada labiausiai žavi ir net sukrečia pats pateikėjo „atsivėrimo“ procesas: nuo neramaus, neretai įtaraus dirsčiojimo, tikrinimo, ar tikrai klausaisi, ar supranti, prie absoliutaus atvirumo, giliausių sopulių išsipasakojimų, kurių besiklausydamas neramiai pradedi jaustis tu pats, o ranka, rodos, pati tiesiasi stabdyti įrašą…

Vieni mūsų pateikėjai gyveno Žarėnuose, kiti – atokiuose kaimų vienkiemiuose. Pastebėjome įdomų paradoksą: neretai net ir šiais absoliučiai neramiais laikais pačiame miestelio centre (dažnai kartu su vaikais) gyvenantys senoliai nesijaučia tokie saugūs, kaip tie, kurių nameliai išsibarstę pačiuose atokiausiuose apylinkių kampeliuose, miškuose, paežerėse. Kartais kelis kilometrus nuėjęs tuščiais miško takais ir pamatęs ieškomą sodybą, nejučia pradedi lėtinti žingsnį – neramu, kad gali ką nors išgąsdinti... Dairais kokio šunelio, kuris „patarpininkautų“, perspėtų šeimininkus. Ir staiga nustebęs išgirsti: „Tai ko neinat į trobą?..“

Esame nuoširdžiai dėkingi visiems mūsų sutiktiems, mus priėmusiems, dainavusiems, grojusiems ir pasakojusiems Žarėnų krašto žmonėms. Kaip ir visada po ekspedicijų, taip ir šįkart, sugrįžę į Vilnių, dar ilgai mintimis tebebuvome su „savo“ pateikėjais, ausyse skambėjo dainos, giesmės ir žemaitiška šneka.

 Vita Ivanauskaitė