Pradžia

PUČIAMŲJŲ ANSAMBLIAI ŽIDIKŲ IR YLAKIŲ APYLINKĖSE

Ekspedicijos Židikų ir Ylakių apylinkėse patirtis ir surinkti duomenys rodo, kad šiame krašte muzika buvo labai mėgstama. Vyresnės kartos žmonės prisiminė, kad kiekviename, net ir mažesniame kaime tarpukario Lietuvoje buvo puikių muzikantų, o dainininkų, giedotojų ir pasigrojančių vien savo malonumui – bene kiekvienoje troboje. Kaip ir visoje Žemaitijoje, tuo metu čia buvo populiarus smuikas, basetlė, taip pat įvairūs dumpliniai instrumentai: koncertina, bandonija, vokiška armonika. Instrumentinio muzikavimo tradicija nenutrūko ir sovietų okupacijos metais. Po Antrojo pasaulinio karo muzikantai buvo pamėgo rusišką armoniką, akordeoną. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad šiame krašte išskirtinę vietą užėmė pučiamieji instrumentai. Turime paliudijimų, kad tradicija pūsti klarnetą, trimitą, baritoną ar tūbą buvo perimta iš senelių bei prosenelių. Šaltiniuose rašoma, kad apie 1870 metus „įėjo madon vestuvėse groti trūbomis“ (J. Mickevičius. Žemaičių vestuvės, Mūsų tautosaka, VII, 1933,p. 70).

Ekspedicijoje užrašyti muzikantų prisiminimai rodo, kad pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikais pučiamaisiais instrumentais grota kartu su kitais instrumentais, buvo mėgstami ir pučiamųjų ansambliai. Vienas iš vyriausių mūsų aplankytų muzikantų Stasys Momkus iš Vižančių kaimo klarnetu, kaip ir smuiku, pradėjo groti dvylikos metų. Kiek vėliau pūsti klarnetą ir natų rašto mokėsi pas garsiojo Broniaus Jonušo tėvą. Tarpukaryje drauge su kitais muzikantais, griežusius smuiku, bandonija, basetle arba būgnu, Stasys pūtė klarnetą patalkiuose. Pasak muzikanto, jei nesusirinkdavo „pilnas sąstatas“, patalkius atgrieždavo ir dviese. Ukrinų muzikantas Antanas Grušas papasakojo, kad jo tėvelis budynėse (laidotuvėse) grodavo dūda, taip pat jis gerai griežė klarnetu ir smuiku. Kad prieškaryje šiose apylinkėse buvo populiarūs pučiamųjų ansambliai, byloja ir Jono Šarapnicko iš Pašilės kaimo prisiminimai: piemenavimo metais jam esą labai patikusios „trūbos“.

vest_400
Vestuvių nuotrauka iš asmeninio P. Stirblio  albumo

Mūsų kalbinti vyresniosios kartos pateikėjai aktyviai muzikavo XX a. šeštame–devintame dešimtmetyje. Pūsti „trūbas“ (žemaičiai taip vadina varinius pučiamuosius instrumentus) išmokę jau būdami suaugę, dažniausiai grįžę iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje, iš vyresnių kaimo muzikantų, kaimynų. „Veins iš kita, veins iš kita – ir taip išmokau“, – sakė ukriniškis Vytautas Staškus. Pučiamųjų ansamblyje dažniausiai grodavo penki šeši pūtikai, kai reikėdavo, dar ir būgnininkas prisidėdavo. Ukrinų pučiamųjų orkestrėlis, kurį sudarė du kornetai, baritonas, „altelė“ (altas), „bosas“ (tūba) ir būgnas, grodavo per vestuves, krikštynas, gegužinėse, dalyvavo Mažeikių rajono Dainų šventėje. Vižančių kaimo pūtikai (prie išvardytų instrumentų čia prisidėdavo ir klarnetas) grodavo patalkiuose, gegužinėse, vestuvėse ir, žinoma, budynėse. Pašiliškiai dažniausiai pūsdavo penkiese (klarnetas, trimitas, baritonas, altas, tūba). Koncertuojant per šventes ir oficialiomis progomis, prie jų prisidėdavo ir daugiau muzikantų (iki 12 žmonių). Židikų kultūros namai, pasak muzikos mokslų ragavusio Jono Vytauto Olberkio, vieninteliai iš 17 aplinkinių septinto dešimtmečio pabaigoje įsigijo naujus instrumentus ir įkūrė pučiamųjų orkestrą. Su šiuo orkestru, kuriam jis pats ir vadovavo, grota įvairiose kolūkio ir kitose tarybinėse šventėse, du kartus dalyvauta Dainų šventėje. Mokytojaudamas Židikų vidurinėje mokykloje, Olberkis subūrė ir mokinių pučiamųjų orkestrą. Džiugu, kad šis orkestras gyvuoja ir šiandien.

Dauguma mūsų kalbintų muzikantų yra išgroję 30 ar net 40 metų. Paklausti, ar bus atgroję šimtą vestuvių, muzikantai atsakydavo, kad niekada neskaičiavo, bet jų turėtų būti gerokai daugiau, o jau budynių nė nesuskaičiuosi, kartais ir du tris kartus per savaitę tekdavo eiti. Kad „trūbininkai“ nelengva duona, sakė ne vienas muzikantas. Ypač pavargdavo pūsdami vestuvėse. Sovietmečiu paprastai jos trukdavo dvi dienas – reikėdavo groti šokius, nebūdavo kada atsipūsti. Nors muzikantams per laidotuves groti būdavo kur kas lengviau, tačiau visko pasitaikydavo ir čia. Antai Stasys Momkus prisiminė, jog „žiemą ir trūbos užšaldavo, ir pirštai“, ir pridūrė, kad kartais net keturias paras tekdavo išbūti be miego – „čia vestuvės, čia budynės“. Nepaisant sunkių sąlygų ir įvairių tuometinės kolūkio valdžios trukdžių, muzikavimas leido prie menko kolūkiečio atlyginimo prisidurti dar tiek pat.

Minėti pučiamųjų ansambliai gegužinėse, vestuvėse ir kitose šventėse grodavo valsus, polkas, fokstrotus, cvingą, net jonkelį, kadrilių, kitus populiarius kūrinius. Pasak Jono Šarapnicko, vestuvėse grodavo viską, ko paprašydavo. Laidotuvių repertuars nebuvo toks įvairus. Katalikiškose laidotuvėse buvo pučiami ir giedami kalnai, kitos šermenų giesmės. O jei į amžino poilsio vietą lydėdavo partinį, grodavo tik maršus. Paprastai pučiamųjų ansambliai repertuarą išmokdavo iš natų. Mūsų kalbinti muzikantai aiškino, kad kitaip neįmanoma, nes instrumentų partijos turi būti tarpusavyje suderintos. Išimtis – Ukrinų muzikantai: jie penkiese pūsdavo iš klausos. Išgirdę patikusią melodiją, bandydavo atkurti – kornetas ir baritonas vesdavo, o kiti pritardavo. Beje, muzikalieji ukriniškiai buvo sukūrę ir „džiazą“. Šitaip jie vadino mišrų ansamblį, kuriame buvo grojama akordeonu, baritonu, kornetu ir būgnu. „Džiazas“ grodavo tas pačias melodijas, kaip ir pučiamųjų orkestrėlis vestuvėse ar kitomis progomis, kai reikėdavo mažiau muzikantų.

Dauguma vyresnės kartos muzikantų (g. 1924–1933 m.) nustojo pūsti maždaug prieš 15–25 metus. Daugumas bičiulių, su kuriais kartu muzikavo, jau išėjo anapilin, o ir pačių amžius bei sveikata nebeleidžia groti. „Tas grojimas atsiliepė, visi muzikantai gauna dusulį – čia reikia dumpliuoti ir dumpliuoti“, – aiškino Jonas Šarapnickas. Tačiau kai kurie kalbinti pūtikai liovęsi groti tapo giedotojais. Antai, Vytautas Staškus (g. 1932 m.) su kitais ukriniškiais eina į budynes giedoti kalnų. Ekspedicijos metu sutikome vienintelį, dar ir šiandien tūbą pučiantį Židikų kaimo muzikantą Steponą Limontą (g. 1941 m.). Jis daug metų įvairiais pučiamaisiais instrumentais grojo pučiamųjų orkestruose, armonika bei akordeonu atgriežė daugybę vestuvių, krikštynų, jubiliejų. Pasak muzikanto, jau daugiau kaip dvidešimt metų jis nuolatos groja budynėse. Anksčiau jų pučiamųjų ansamblį sudarydavo penki pūtikai, o dabar trimitu, tenoru ir tūba jie pučia trise. Pažymėtina, kad laidotuvių išvakarėse, atlikdami kalnus ir kitas giesmes, šiuolaikiniai muzikantai vieną pučiamųjų instrumentų pakeičia vargonėliais, o lydėdami į bažnyčią ir kapines groja vien pučiamaisiais.

Tikrais kaimo profesionalais ir liaudiškos pučiamųjų tradicijos tęsėjais galima pavadinti Pašilės kaimo pūtiko Petro Stirblio sūnus. Tai universalūs muzikantai, puikiai grojantys ne tik pučiamaisiais, bet ir kitais instrumentais. Petras ir Alvydas Stirbliai bei Ričardas Daubaris kviečiami groti į vestuves, atlaidus, laidotuves. Kitaip nei senieji pašiliškiai muzikantai, šiuolaikinėse vestuvėse jie dažniausiai groja vargonėliais, akordeonu, klarnetu arba saksofonu. Gerokai pakito ir grojimo per laidotuves tradicija. Kaip ir aukščiau minėtieji, Pašilės jaunieji muzikantai į laidotuves nešasi ne tik pučiamuosius, bet ir vargonėlius. Pasak Petro Stirblio, šitaip daug patogiau, nes dabar jų muzika nėra tokia garsi ir galima groti prie velionio. O anksčiau per budynes pūtikai galėdavę groti tik lauke – vasarą gerai, o žiemą keturias valandas su kailiniais sunku būdavę išstovėti. Paklaustas apie atlygį, Petras mįslingai atsakė, kad jis nepakito – visais laikais muzikantai už atgrotas laidotuves gaudavo vieną bekoną. Mūsų paprašyti, muzikantai modernia pučiamųjų sudėtimi – saksofonu, trombonu ir tūba – pagrojo ir pagiedojo po vieną posmą „Kalvarijos kalnų“ bei kitų religinių giesmių.

Aprašant ekspedicijoje patirtus įspūdžius norisi pasidžiaugti, kad žemaičių pučiamųjų ansamblių tradicija perkopė jau į trečiąjį šimtmetį. Ir nors šiuo metu dažniausiai galima užrašyti jau tik prisiminimus apie pūtimą sovietiniais laikais, o vyresnės kartos muzikantai po truputį pasitraukia, tačiau ši natūraliai kintanti ir modernėjanti tradicija vis dar gyvuoja šiaurės Žemaitijos kaimuose.

Rūta Žarskienė


 
 
© 2007 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas