Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto
folkloro ekspedicija Veisiejuose

Pradžia

INSTRUMENTINIS MUZIKAVIMAS

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai, tyrę muzikavimo tradiciją Lazdijų krašte, aplankė įvairaus amžiaus muzikantus, kalbino ir kitus pateikėjus, pasakojusius apie muzikavimą. Ekspedicijos metu užrašyta žinių apie šio krašto muzikantus ir jų instrumentus, repertuarą, vestuvių papročius, kaimo bendruomenės pasilinksminimus, įvairius nutikimus Smetonos laikais, sunkiais pokario metais, sovietmečiu ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Persirašyti artimųjų saugomi praeityje garsių šio krašto muzikantų garso ir vaizdo įrašai, persifotografuotos nuotraukos. Muzikantai pagrojo apie 300 kūrinių (daugiausia valsų, polkų, maršų, fokstrotų), padainavo partizanų, humoristinių vestuvių ir kitokių dainų, papasakojo prisiminimų, padeklamavo savo kūrybos eilėraščių.

Lauko tyrimų duomenys patvirtino Dzūkijos instrumentinės tradicijos tyrėjų teiginį, kad XX a. pirmojoje pusėje šiame regione pagrindinis instrumentas buvo smuikas. Nuostabą kėlė ir tai, kad čia buvusi tokia stipri smuikavimo tradicija iki šiol dar labai gyva žmonių atmintyje. Dauguma pateikėjų prisiminė, kad jų kaime buvo bent vienas, o neretai ir keli smuikininkai. Pasak smarliūniškio smuikininko Juozo Balčiaus (g. 1925 m.), anksčiau buvo tik smuikai: „Pirmiau tik smuikai buvo ir tai ne visur. Tų smuikų ne visi turėj ir ne visi mokėj [groti].“ Dažnas kalbintų žmonių pasakojo apie prieškario ar pokario laikais smuikavusius giminaičius. Gana garsiais savo apylinkėse smuikininkais buvę ir kai kurių mūsų aplankytų muzikantų tėvai. Šį instrumentą buvus itin populiarų rodo ir prisiminimai apie tai, kad vaikai, nesulaukdami, kada galės juo griežti, patys bandydavo jį įsigyti, pasigaminti. Vienas žymiausių Lazdijų muzikantų Albinas Bartnykas (g. 1926 m.) pasakojo, kad jo tėvas, Budiškių smuikininkas, savo smuiko jam neduodavo, todėl jis pats pasigamino smuikelį iš lentukės ir lankelio: prisirišo siūlus ir grodavo. Albino kolega Vytautas Galvanauskas (g. 1930 m.) vaikystėje triušius išmainė į smuiką ir už tai nuo tėvo gavo lupti. Aldona, Juozas ir Pranas Petrauskai prisiminė savo tėvelio, garsaus visoje apylinkėje Paliūnų kaimo smuikininko, Vinco Petrausko (1910–1999) pasakojimą. Jo tėvelis taip pat buvo smuikininkas. Savo smuiko mažiems vaikams jis neduodavo, bet sekmadienį jam išvažiavus į bažnyčią Vincukas, būdamas penkerių šešerių metukų, nuo pečiaus nusiimdavo instrumentą ir mokydavosi groti. Kartą tėvas užklupo sūnų besmuikuojantį, tačiau, išgirdęs, kad jis jau visai neblogai griežia, leido vaikui groti savo smuiku. Ne muzikantų šeimose augę vaikai, norėję išmokti griežti, mokydavosi pas žinomą apylinkėje smuikininką arba išmokdavo „patys per save“.

 8_200
V. Petrauskas su sūnumis. Fotografuota apie 1961 m.
 

Dzūkijoje buvo populiarūs ir kiti styginiai instrumentai: cimbolai (cimbalai), basetlė (dzidzułė), mandolina. Vytautas Galvanauskas, gimęs ir augęs Būdvietyje, cimbolais pradėjo skambinti būdamas dvylikos metų, o instrumentą jam padovanojo Būdviečio bažnyčios zakristijonas, kuris būdamas geras cimbolininkas pamokė jais skambinti ir Vytautą. Beje, cimbolais ir mandolina mielai skambino ir mergaitės bei merginos. V. Galvanauskas prisiminė, kaip paauglystėje kartu su zakristijono seserimi Ona grodavo šokiuose dvejais cimbolais, ir pabrėžė, kad ši skambinusi geriau nei jis. Pateikėja Veronika Stravinskienė (g. 1930 m.) iš Semoškų kaimo skambinti cimbolais išmoko pati, o kaip groti mandolina, parodė vyresnis brolis Kazimieras. Jis puikiai grojo dar ir smuiku, armonika, cimbolais. Mokėjo cimbolais skambinti ir garsaus XX a. pirmosios pusės cimbolininko Balio Valentos sesuo Veronika, kartu su broliais grodavusi vakaruškose. Pasak jos sūnaus Albino Daugėlos, mama skambindavo cimbolais, dėdė Balys – mandolina, o dėdė Antanas grieždavo smuiku. Beje, B. Valenta 1939 m. buvo pakviestas į Lietuvių tautosakos archyvą, kur į fonografo plokšteles buvo įrašyta jo atliekami kūriniai.

 
4_200_01
B. Valenta. Fotografuota 1939 m.
 
Veisiejų muzikantas Stasys Skrabulis (1915–2007), kurį aplankėme 2007 metų sausio mėnesį, skambinti cimbolais išmoko jau būdamas pusbernis. Jo pirmasis instrumentas buvo maliūkas, arba lūpeškė, – lūpinė armonikėlė, kuria groti išmoko piemenaudamas. Pūsdamas lūpinę armonikėlę muzikanto karjerą pradėjo ir Stasys Guzauskas (g. 1922 m.) iš Savanorių kaimo Leipalingio seniūnijoje. Beje, šie abu pateikėjai buvo vieninteliai senosios kartos muzikantai, nemokėję griežti smuiku! S. Guzauskas dar gerokai prieš karą turėjo nusipirkęs ir vokišką armoniką. Vokiška ir austriška armonikos prieškaryje buvo gana brangios ir jas turėjo tik kai kurie garsesni muzikantai.

Daugiausia mūsų aplankytų muzikantų – penkiasdešimtmečiai šešiasdešimtmečiai. Juos galima pavadinti viduriniąja, arba armonikininkų, karta. Jie visi grojo armonika, o daugelis – dar ir akordeonu. Įdomu, kad armonika grojo ir beveik visi septyniasdešimtmečiai aštuoniasdešimtmečiai – vyriausios, arba smuikininkų, kartos atstovai. Pasak Albino Bartnyko, „kai pasirodė armonikos, tai smuiko nebereikėjo“. Maždaug pusė mūsų kalbintų muzikantų augę žymių savam krašte smuikininkų šeimose, tačiau dauguma iš jų šios tradicijos jau neperėmė. Paklausę, kodėl nesimokė griežti smuiku, dažniausiai išgirsdavome atsakymą: „Nebuvo patraukimo.“ Vis dėlto muzikantų šeimose augę vaikai (dažniausiai sūnūs, rečiau – dukros) muzikavo, tik rinkdavosi jie jau kitus instrumentus. Antai iš penkių jau minėto smuikininko Vinco Petrausko vaikų trys sūnūs ir viena dukra – savamoksliai muzikantai. XX a. šeštajame–aštuntajame dešimtmetyje populiariausia buvo armonika, kurią virkdė ir merginos, nors dažniausiai tik ankstyvoje jaunystėje. Kaip minėta, beveik visi armonininkai grojo dar ir akordeonu, kai kurie – gitara. Pranas Petrauskas, grodamas armonika ar akordeonu, melodijas vinguriavo švilpaudamas su „filma“.

Dauguma muzikantų besimokydami mokykloje ar technikume pavieniui arba susibūrę į kompanijas grodavo šokiuose, dalyvavo saviveiklos kolektyvuose, vėliau ne vienas yra grojęs vestuvėse. Praėjusio amžiaus septintajame aštuntajame dešimtmetyje su kapelomis koncertuota kolūkio ir kituose renginiuose, rajoninėse, o kartais ir respublikinėse Dainų šventėse.

Pakalbinome ir jaunesnių muzikantų. Dauguma jų – liaudies muzikantų vaikai. Jų mėgstamiausi instrumentai – akordeonas, vargonėliai, gitara. A. Bartnyko sūnus Rolandas, vaikų muzikos mokykloje mokęsis groti akordeonu, kartu su tėvu Lazdijų tradicinėje kapeloje „Dziedukai“ groja basetle. Dauguma muzikantų dažniausiai su draugais susiburia į įvairius ansamblius ir groja per vestuves, jubiliejus. Lauko tyrimų metu teko susipažinti ir bendrauti su trijų šiuolaikinių vestuvinių ansamblių dalyviais. Šiuo metu „liaudiški“ vestuvių ansambliai, linksmai pasivadinę, pavyzdžiui, „Rojaus obuoliukai“, „Ir savoms, ir svecimoms“, Dzūkijoje dar gana populiarūs. Juos paprastai sudaro du muzikantai, grojantys akordeonu, vargonėliais ir kitais instrumentais, gebantys padainuoti pageidaujamą dainą ir galintys ne tik linksminti svečius, bet ir išmanantys vestuvių papročius. Apie šiuolaikines dzūkų vestuves išsamiai papasakojo Kapčiamiesčio muzikantas Jurgis Valenta (g. 1952 m.). Kartu su sūnumi Edgaru (g. 1979 m.) jis jau beveik dešimt metų groja vestuvėse. Abu muzikantai yra savamoksliai, Jurgis groja armonika ir veda, o sūnus pritaria vargonėliais. Pasak J. Valentos, jie surengia tikras „tradicines“ dzūkiškas vestuves su jaunųjų išlydėjimu į bažnyčią, sutiktuvėmis, svečių pasitikimu, keltuvėmis, piršlio korimu. Jos paįvairinamos pačių sugalvotais žaidimais.

Džiugu, kad Lazdijų krašte sutikome nemažą būrį kelioms kartoms atstovaujančių šaunių muzikantų. Akivaizdu, kad, nors ir besikeičianti, liaudiška instrumentinio muzikavimo tradicija iki šiol gyvuoja Dzūkijos kaimuose ir miesteliuose.

 
Rūta Žarskienė
 

 
 
© 2008 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas