 |
|
|
|
|
|
| |
 |
SALANTŲ KRAŠTO PASAKOJAMOJI TRADICIJA
Pirmasis patirtas įspūdis Salantų apylinkėse dirbančių ekspedicijos dalyvių neapgavo – kaip ir kitur Lietuvoje, pakalbinti žmonės čia mielai leidžiasi pašnekesin. Beveik kiekvienas sutiktas žemaitis, net ir mažai klausinėjamas, daug ir noriai pasakojo savo gimta tarme. Būta net linksmų situacijų, kai neįgudusi aukštaitiška ar dzūkiška vilniečio ausis vos ne vos kai ką pagaudavo iš tiesiog srautu besiliejančio žemaitiško kalbėjimo... O šiaip jau beveik visada tik ilgiau pasišnekėjus atvykėliams pavykdavo gyvai užsimezgusį dialogą pakreipti juos dominančia tema. Antai buvo intensyviai domėtasi, kokia šiandien yra reali šiose vietose gyvenančių žemaičių pasakojimo tradicija ir ką jie apskritai dar mena iš šiam kraštui būdingo naratyvų paveldo. Pasibaigus ekspedicijai jos dalyviai neabejojo, jog senieji mitiniai ir nemitiniai pasakojimai, įvairiu pavidalu išlikę tolimus laikus siekiantys tikėjimai vis dar glūdi žmonių atmintyje. Apie tebegaliojančią mūsų laikais tikrai archaišką iš lūpų į lūpas perdavimo tradiciją liudijo ir dažnai kartota frazė: „Viskon iš bočiaus žinau“.
Drožinys Orvidų sodyboje
Apibendrinant galima pagrįstai teigti, jog šiandien Salantų krašte dar galima išgirsti pakankamai gerai išlikusį sakmių apie velnius, kaukus, laumes, degančius pinigus ir ypač vaikščiojančias žvakeles, taip pat pasakų bei dar kitokių naratyvų repertuarą. Mums rūpėjo ir dabartinis žmogaus santykis su šiuo iš senosios pasaulėjautos paveldėtu pasauliu, jo laikysena, kylanti iš sudėtingos tikėjimo netikėjimo situacijos. Kaip buvo pastebėta, iš prigimties blaiviai mąstantis žemaitis ne mažiau blaiviai mėgina vertinti ir užmarštin besitraukiantį velnių ir laumių pasaulį: „Dabar Šventas Tėvas keturis kartus per metus šventina žemę, todėl nieko nebėr“.
|
|
|
|
Pasakotojas Kazys Puškorius
Be kitokių įdomių pastebėjimų, vertų rimtesnės analizės, šioje glaustoje pasakojimo tradicijos apžvalgoje būtina pasakyti, jog per ekspediciją teko bendrauti ne su vienu talentingu pasakotoju, kuriais nuo senų laikų garsėjo Žemaitija. Tarp tokių šį kartą tebūna paminėtas tik vienas – Laivių kaime gyvenęs nepralenkiamas pasakorius, šiandien jau šviesios atminties Kazys Puškorius, jo paties žodžiais tariant, kadaise mokėjęs vien pasakų apie 130. Taip jau buvo lemta, kad tik paskutiniąją jo gyvenimo vasarą mūsų ekspedicijai pavyko užfiksuoti dalį šio įspūdingo repertuaro.
Skulptūra Orvidų sodyboje
Vis dėlto neteisinga būtų manyti, kad salantiškiai galvoja bei juo labiau kalba vien apie mūsų tautosakai reikšmingus dalykus. Iš tikrųjų jų dėmesio centre yra visas permainingas šių dienų pasaulis, aptariami ir išdiskutuojami visi įvykiai bei įvykėliai, nutinkantys spalvingoje pastarojo laiko politinio bei socialinio gyvenimo arenoje. Folkloristui ir čia atsiveria platus tyrimų laukas – tik spėk susilasioti iš vaizdingo pokalbio sveika ironija atmieštus, ko gero, per paskutinįjį dešimtmetį ar kiek anksčiau atsiradusius šmaikščius posakius: Visų žmonių rankos į save lenktos, tik buldozeris nuo savęs stumia; Tas lits yr svetys; Pareis eurai, visi bus kiauri. Tai tik keli pavyzdžiai, nugirsti iš eilinių šnekių ir lengvai bendraujančių, filosofuoti linkusių Salantų krašto žmonių kalbos.
Bronė Stundžienė
© 2004 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
|
|
|
|
Atēt žvakeles
(sakmė)
Turiej kėim’ kuoplyčel’. Ir ana Mikalauskien’ sen’ sirgo jau.
Ana saka:
– Aš gulu luovuo pri langa, veizu – atēt žvakeles.
Nu, misliau, a čia pri muon’s į truobą ēs, a ne?
Saka:
– Atej pri kuoplyčel’s i susitūpe. I prapuole.
Tujau pat ta Mikalauskien’ i mire.
Papasakojo Barbora Pocienė iš Laivių k., Salantų seniūnijos.
Užrašė Bronė Stundžienė 2004 m.
Laumes akmou
(sakmė)
Bet apie laumes... Yra, juk dar ir daba tas akmou stuovi iš senų senuoves amžiaus. Važiuojint nu Darbienų ant Lenkimų tin yr toks kels ir yr akmou. Didžiulis akmou, tuoks kap šeina kūgis. Ir yr tuokia įspauda tam akmenie. Reiškia tin kažkada pryš daugybes metų, kada bova tuokie baudžiavuos laikā, muoteris griebė šeiną, i vakā bova maži, kūdikiā. Negalieji sugriebt tuo šeina niekāp, tiek daug darba bova. Griebi griebi ji tą šeiną ir viskon palika, padieja grieblį ir išbiega tų vākų žiūrieti. Atein ant rytuojaus, žiūr – šeinas sugriebtas i grieblis įspaustas į ton kūgį. I tas kūgis pavirta akmeniu, i puo šiai deinai jis dar stuovi. Jau aš kap maža bovau, tas akmou bova kažkāp aukščiau, o daba įsmigęs giliau į žemį. Bet jis dar yr tin.
Papasakojo Amelija Skirienė-Stonkutė iš Daukšių k., Skuodo apyl. Užrašė Andžela Jakubynienė ir Irena Žilienė 2004 m.
|
|
)
)
)