LIETUVIŲ LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
LLTI
Fonografo įrašų įdomybės
Nors archyvarai ir stengiasi, jiems niekad nepavyksta sutvarkyti visos saugomos medžiagos, todėl visuose archyvuose lieka paslapčių. Atsivertus seną įdėmiau netyrinėtą rinkinį, klausantis anksčiau dar neklausytų įrašų, galima tikėtis atradimų.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne saugoma 1908 m. pradėta kaupti Lietuvių mokslo draugijos vaškinių volelių kolekcija. Į šias senovines laikmenas įrašyti pirmieji autentiškos lietuvių liaudies muzikos pavyzdžiai, kurių skambesio daugelį dešimtmečių niekas nebuvo girdėjęs. 2006 m. į Vilnių buvo pakviestas senųjų įrašų specialistas Franzas Lechleitneris iš Vienos fonogramų archyvo. Savo paties sukonstruotu šiuolaikiniu fonografo aparatu jis perrašė į skaitmenines laikmenas 105 volelius, 340 kūrinių, kurių dauguma – dainos ir tik visai nedidelė dalis – instrumentinės melodijos. Kai kuriuos sudužusius volelius Lechleitneris perrašė sudėliotus iš šukių tarsi archeologinius radinius. Kai kurių nepavyko perrašyti.
 
Lietuvių mokslo draugijos fonografo aparatai ir voleliai. Mindaugo Karčemarsko nuotrauka
 
Atkūrus beveik prieš šimtmetį įrašytus garsus, paaiškėjo, kad patys įdomiausi  yra 1908–1912 m. voleliai. Juose tautosakos kūriniai įrašyti nuo pradžios iki pabaigos. Įrašai pasižymi įtaigiu atlikimu, jų klausantis, galima pajusti melodijų grožį, dainininkų balsų subtilybes ir regioninius atlikimo ypatumus. Šio laikotarpio voleliuose įrašytos ir kelios retenybės – skudučiais ir dūdmaišiu atliekami instrumentiniai kūriniai. Perrašytų volelių skambesys keletą kartų nustebino – paaiškėjo, kad juose įrašyti visai kiti kūriniai nei pažymėta ant dėžučių. Antai volelyje su užrašu „Pučiamųjų instrumentų skalė“ buvo įrašytas vaikiškas eilėraštis „Aš turėjau dviratuką“ (LTRF v 7). 
 
Įdomieji Eduardo Volterio įrašai
 
Pirmuosius lietuvių liaudies muzikos pavyzdžius 1908 m. fonografo aparatu įrašė Sankt Peterburgo universiteto profesorius Eduardas Volteris – vienas žymiausių ano meto lietuvių kalbos, istorijos, archeologijos ir tautosakos tyrinėtojų. Jis priklausė Rusijos geografų draugijai ir prisidėjo prie Lietuvių mokslo draugijos kūrimo. E. Volteris dalyvavo metiniuose LMD suvažiavimuose, skaitė pranešimus, o naujai įkurtai draugijos bibliotekai padovanojo net 900 vertingų knygų. Profesorius globojo Peterburgo universitete studijuojančius lietuvius, ne tik skatino juos rimtai kibti į mokslus, bet ir draugiškai bendravo, kvietėsi į svečius arbatos. 
1908 ir 1909 m. ruošdamasis ekspedicijoms į Lietuvą, Volteris tarėsi su lietuviais studentais. Atvykęs į Dysną, buvo apsistojęs savo studento Augustino Voldemaro, 1918 m. tapusio Lietuvos Respublikos ministru pirmininku, tėvų namuose. Čia senovines dainas jam dainavo motina Agota Voldemarienė ir sesuo Liucija Voldemaraitė, dūdmaišį pūtė tėvas Juozas Voldemaras. Tėvas buvo kaimo kalvis, motina ir sesuo – ne tik kaimo dainininkės, bet ir šviesuolės, raštingos moterys. Ypač aktyvi buvo Liucija, ji rengė vaikus pirmajai komunijai ir mokė rašto, kartu su broliu Pranu platino lietuvišką spaudą. Išliko graži nuotrauka, kurioje matyti dūdmaišiu grojantis tėvas, aplink jį sustojusi visa šeima ir netgi brolio Prano už kamanų laikomas baltas žirgas. 
 
Voldemarų šeima, Dysnos kaimas. Fotografavo K. Ostrowski. Nuotrauka iš LMAVB Augustino Voldemaro fondo (F172-43)
 
Volterį lydėjo ir būsimas kalbininkas Kazimieras Būga, kurio didžiausias gyvenimo darbas – 1924 m. pradėtas leisti „Lietuvių kalbos žodynas“. Iš Pažiegės kilęs Būga tuo metu buvo jau patyręs kalbos ir tautosakos duomenų rinkėjas, tirdamas tarmes, 1905 ir 1906 m. vasaromis jis keliavo po Aukštaitiją ir Žemaitiją, vėliau ne kartą lankėsi įvairiose Vilniaus krašto vietovėse. 1909 m. kartu su Volteriu atvykęs į gimtinę, jis ne tik padėjo įrašinėti tautosaką, bet ir pats įkalbėjo į fonografo volelį vieną tautosakos kūrinį – meilės burtą. Taip volelyje buvo įamžintas ne tik Pažiegės apylinkių tarmės pavyzdys, bet ir žymaus kalbininko balsas (volelis Li Wo 81, saugomas Berlyno fonogramų archyve). 
 
Įminta Gardino skudučių mįslė
 
Lietuvoje įrašytus 99 volelius Eduardas Volteris perdavė saugoti Berlyno fonogramų archyvui (volelių kopijas – Rusijos geografų draugijai ir Lietuvių mokslo draugijai), tačiau išaiškėjo, kad ir LLTI archyve yra 14 originalių volelių. Ant vieno iš jų dėžutės buvo užrašyta Skudučiavimas. 1909 m. birželio 16(29) d. Pasiklausius suskaitmenintų šio volelio įrašų, paaiškėjo, kad jame įrašyti keturi tradiciniai polifoniniai skudučių kūriniai. Jie buvo palyginti su Berlyno fonogramų archyvo įrašais. Pastebėjus panašumų, kreiptasi į Berlyno fonogramų archyvą papildomos informacijos. Šio archyvo senųjų įrašų specialistė dr. Susanne Ziegler maloniai sutiko padėti – atsiuntė medžiagą apie jų turimus skudučių įrašus. Nustatyta, kad Vilniuje saugomame volelyje įrašyti tų pačių Jūžintų skudutininkų atliekami kūriniai. Tai keturi broliai Antanas, Juozapas, Jonas ir Vincas Mekuškos, gyvenę Mižiuškių kaime, Jūžintų parapijoje. Volteris iš viso buvo įrašęs keturis šių skudutininkų įgrotus volelius. 
 
Eduardo Volterio įrašyti voleliai: originalai ir kopijos. Radvilės Nakaitės nuotrauka
 
Šiuos įrašus tyrinėjusiai Rūtai Žarskienei pasisekė išspręsti vadinamąją Gardino skudučių mįslę. XX a. pradžioje kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša iš Sankt Peterburgo mokslų akademijoje saugomo volelio iššifravo neva Gardino rėdyboje (gubernijoje) užrašytus skudučių kūrinius. Tačiau šioje gubernijoje, į kurią įėjo pietiniai dabartinės Dzūkijos pakraščiai, skudučiavimo niekada nebuvo užfiksuota. Iššifravus Jūžintų muzikantų įrašytus kūrinius ir palyginus su Tallat-Kelpšos skudučių transkripcijomis, matome, kad jos yra gana panašios. Sutampa ir kūrinėlių „Tutučio tunčius“ ir „Bityte sadi, sadauja“ pavadinimai bei pastabos, kiek žmonių juos pūtė. Peterburge buvo ir tebėra saugomos Eduardo Volterio Lietuvoje įrašytų volelių kopijos, tai ir nekyla abejonės, kad jis šifravo kaip tik Jūžintų skudutininkų atliekamus kūrinius. Taip pavyko ištaisyti Tallat-Kelpšos įveltą klaidą, kuri buvo cituojama kone visuose apie skudučiavimo tradiciją rašiusių mokslininkų darbuose. 
 
Vieninteliai Zietelos garso įrašai
 
1909 m. liepos mėnesį Volteris nukeliavo į dar nelankytus pietų Lietuvos miestelius ir kaimus: Merkinę, Gudakiemį, Subartonis, Perloją, Valkininkus. Jam dainavo jaunos merginos ir pagyvenusios moterys, daugelis dainų buvo archajiškos (rugiapjūtės ir vestuvinės dainos), savitai atliekamos (heterofoniškai, su tercijų arba burdono pritarimu). O rugpjūčio mėnesį lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimo tikslais Volteris drauge su Būga buvo nuvykę į toliausiai nuo lietuvių gyvenamo ploto nutolusią vietovę Zietelą (brus. Дзятлава). Tai bažnytkaimis, esantis Baltarusijoje ir tada priklausęs Gardino gubernijai, Slanimo valsčiui. Abu mokslininkai bendravo su vyresnio amžiaus lietuviais, kurių kalboje galėjo aptikti daugiausia archajiškų morfologijos ir fonetikos ypatybių. Į fonografo volelius jie įrašė ir liaudies dainų, kurias padainavo Marijona Kaškienė. Deja, XX a. vykę politiniai ir demografiniai pokyčiai tautinės mažumos išlikimui buvo nepalankūs, todėl lietuviškai kalbančių žmonių Zieteloje nebeliko. Šioje „saloje“ užrašyta tautosaka yra tikra retenybė.
 
Garso įrašymu susidomėjo ir Jonas Basanavičius
 
Sekdamas Volterio pavyzdžiu garso įrašymu susidomėjo ir Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas Jonas Basanavičius. Kaip žinome iš jo autobiografijos, 1909 m. jis lankėsi Berlyno muziejuose ir bibliotekose. Šios kelionės aprašyme paminėta, jog spalio 4 d. Edisono fonografų draugijoje J. Basanavičius nupirko Lietuvių mokslo draugijai brangų fonografo aparatą. Grįžęs į Vilnių, pademonstravo aparatą draugijos nariams, taip pat apie jį paskelbė visuomenei –straipsnyje „Viltyje“ (Nr. 105, p. 25) prašė skaitytojų pranešti, kur būtų galima nuvykti įrašyti senovinių dainų ir gaidų.
Fonografo aparatą Basanavičius visada pasiimdavo vykdamas paviešėti pas draugus,  šias trumpas dainų rinkimo išvykas jis taip pat aprašė autobiografijoje. Lapkričio 1 drauge su kun. M. Gustaičiu išvažiavau Kaunan, iš kur nuvykau Garliavon; oras dar buvo šiltas ir ant rytojaus girioje ir pagiriais vaikščiojant dar buvo galima matyti pievose ir girioje žydint įvairius augalus /.../. 4 d. buvome Zagrados dvare pas Gustaičius, kur aš fonografu užrašiau apie 10 dainų gaidas, taipogi ir Garliavoje užrašiau keletą dainų. /.../ Iki spalio 10 d., kada išvažiavau Vilniun, nufonografavau daug dainų, kelias raudas; vaikštynes atlikdavau, esant šiltam orui girioje, botanizavau, ligonius priiminėdavau*. Jis įrašinėjo dainas ir 1912 metų pabaigoje, lankydamasis Valkininkų valsčiuje. Vėliau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ši veikla nutrūko. 
 
Šilavote įrašinėjo ne Basanavičius, o Volteris
 
Pirmieji lietuvių liaudies muzikos įrašai paskelbti dviejuose leidiniuose: Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos 1908–1942, kurį sudarė Austė Nakienė ir Rūta Žarskienė (2007), ir Eduardo Volterio Lietuvoje įrašyti voleliai (1908–1909), saugomi Berlyno fonogramų archyve, parengė Austė Nakienė, Rūta Žarskienė, konsultantė Sussane Ziegler (2011). Deja, rengiant pirmąjį leidinį, suklysta**. Kadangi Vilniuje saugomų fonografo volelių sąraše, pavadintame „Velenėlių knyga“, ne visur buvo nurodytos užrašytojų pavardės, teko juos identifikuoti. Žinant apie Jono Basanavičiaus ir Šilavoto kunigo Antano Radušio draugystę, spėta, kad 1909 m. Šilavote bus įrašinėjęs daktaras Basanavičius. Klausantis iš Marijonos Leonaitės, Agotos Ruseckaitės ir kitų įrašytų dainų ir giesmių, netgi apsidžiaugta, kad viename iš volelių įsirašęs Basanavičiaus balsas. Įrašo pabaigoje girdėjosi sakant: „Dainavo Šilavoto daininykės dvidešimt antrą birželio, tūkstantis devyni šimtai devintuose metuose. Bravo bravo bravo!“ (LTRF v 6). Tačiau rengiant antrąjį leidinį, gavus daugiau duomenų iš Berlyno fonogramų archyvo, paaiškėjo, kad Basanavičius veikiausiai tik rekomendavo Eduardui Volterui nuvykti į Šilavotą, kur būtų galima rasti gerų dainininkių, taigi jas įrašė ne Basanavičius, bet Volteris. Tad patikslintais duomenimis leidinyje Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos skelbtų dainų Nr. 6, 7, 9, 10 ir 16 įrašytojas yra Volteris, o žvalus įrašo pabaigoje girdimas balsas greičiausiai yra jam įrašinėti padėjusio A. Radušio. 
 
Austė Nakienė
 
* D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. Vilnius, 1936, p. 116.
** Žr.: Kostas Aleksynas. Būtina patikslinti: ne Basanavičius, o Volteris. Tautosakos darbai, 2010, p. 279-281.