LIETUVIŲ LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
LLTI
Iš Rankraštyno istorijos

1907–1939 m.
Tautosakos archyvo fondų pradžia sietina su Lietuvių mokslo draugijos (1907–1940) įkūrimu Vilniuje ir jos veikla. Draugijos pirmininkas dr. Jonas Basanavičius ir jos nariai skatino rinkti tautosaką, surinktą tautosakinę medžiagą stengėsi telkti į vieną vietą. Įsigijus fonografo aparatą, 1908–1912 m. buvo padaryti ankstyvieji lietuvių liaudies melodijų įrašai. Pirmasis pasaulinis karas ir Vilniaus krašto okupacija (1920–1939) prislopino draugijos veiklą, tačiau tautosaka ir toliau buvo renkama. LMD fonduose yra garsių lietuvių rašytojų bei visuomenės veikėjų – J. Basanavičiaus, Simono Daukanto, Antano Baranausko, Motiejaus Valančiaus, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Juozo Tumo-Vaižganto, Lauryno Ivinskio ir kt. – tautosakos rankraščių. LMD  per tris savo veiklos dešimtmečius sukaupė apie 72 000 tautosakos užrašymų.

 
Lietuvių mokslo draugijos valdyba 1911–1912. Iš kairės į dešinę: Juozas Kairiūkštis, Antanas Smetona, Juozas Balčikonis (stovi), Augustas Robertas Niemi, Zigmas Žemaitis (stovi), Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška (stovi), Antanas Vileišis, Jurgis Šlapelis (stovi), Jonas Vileišis. VDU bibliotekos nuotrauka. 
 
Kadangi Vilniuje likę Lietuvių mokslo draugijos fondai nepriklausomos Lietuvos mokslininkams tapo nebeprieinami, žymūs Lietuvos kultūros veikėjai Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga ir Mykolas Biržiška 1930 m. Kauno universiteto Humanitariniame fakultete įkūrė Tautosakos komisiją (1930–1935), kuri oficialiai rūpinosi tautosakos rinkimu, tvarkymu ir skelbimu. Dauguma dainų tada buvo užrašomos be melodijų, todėl buvo įsteigta Komisija tautos melodijoms rinkti ir tvarkyti (1934–1935). Nors Komisija gyvavo tik devynis mėnesius, tačiau buvo įsigytas stacionarus fonografas, pradėtos įrašinėti instrumentinės ir dainų melodijos.
1935 m. abi komisijos buvo sujungtos ir įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas (1935–1939). Jam vadovavo jaunas, bet jau patyręs tautosakininkas dr. Jonas Balys. Lietuvių tautosakos archyvas buvo modernus mokslo centras, turėjęs reikiamos įrangos ir kvalifikuotų darbuotojų – Zenoną Slaviūną, Jadvygą Čiurlionytę, Juozą Jurgą. Archyvas ėmėsi leisti periodinį mokslinį leidinį „Tautosakos darbai“, kuriame buvo publikuojami tyrėjų darbai ir surinkta tautosaka. Pasitelkus spaudą, organizuotas tautosakos rinkimas visoje Lietuvoje. Archyvo pagalbininkai buvo skatinami materialiai, todėl 1938 m. buvo pasiektas rekordas – gauta 80 000 tautosakos kūrinių. Į Archyvą kviesti žymesni pateikėjai: dainininkai, muzikantai, pasakotojai, jų atliekami kūriniai buvo įrašomi į fonografo plokšteles. 
1939 m. Lietuvių tautosakos archyvas buvo prijungas prie naujai įsteigto Lituanistikos instituto. Tais pačiais metais Lietuvai atgavus Vilnių, Lituanistikos institutas perkeltas į Vilnių, jam perduoti ir LMD fondai. 
 
1940–1989 m.
Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, 1941 m. Lietuvių tautosakos archyvo ir Lietuvių mokslo draugijos turtas atsiduria naujai įkurtos Lietuvos TSR mokslų akademijos žinioje (Etnografijos institute, po karo – Istorijos institute). Šiuos fondus sujungus, visa tautosakinė medžiaga sudarė apie 0,5 milijono vienetų. Pokaryje, siekiant išvengti okupacinės valdžios kišimosi ir galimo medžiagos sunaikinimo, Lietuvių tautosakos archyvas pervadintas į Lietuvių tautosakos rankraštyną. 1952 m. jis perduotas Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, įsikūrusiam istoriniame Lietuvių mokslo draugijos pastate. 
Sovietų okupacijos metais folkloristų darbas varžytas marksistinės ideologijos, idėjiškai netinkami kūriniai buvo atmetami arba dedami į specialųjį riboto naudojimo fondą. Pokaryje į ideologinių represijų girnas pakliuvo senieji, patyrę archyvo darbuotojai, iš darbo priversti išeiti Tautosakos sektoriaus darbuotojai Zenonas Slaviūnas, Jadvyga Čiurlionytė, Juozas Aidulis, Juozas Jurga ir kt. Ekspedicijose buvo užrašinėjami ne visi tautosakos žanrai, nes užrašius politinį anekdotą ar partizanų, tremtinių dainą grėsė dideli nemalonumai. Priešingai, tautosakininkai buvo verčiami rinkti „tarybinę tautosaką“, ar net dirbtinai skatinti jos atsiradimą. Iki XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos, ar net gerokai vėliau ekspedicijose tautosakos kūriniai buvo užrašinėjami ranka. 1958 m. institutas įsigijo pirmuosius juostinius magnetofonus, tais pačiais metais padaryti ir pirmieji magnetinių juostų įrašai. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ekspedicijose įrašinėjama kasetiniais magnetofonais, o nuo 2000 m. pradėta naudoti skaitmeninė garso įrašymo technika.
Sovietmečiu negalėdami laisvai dirbti, mokslininkai susitelkė daugiausia ties tautosakos sisteminimo projektais. 1956 m. pradėtos sudarinėti tautosakos kūrinių kartotekos. Sisteminant sukauptą medžiagą, per daugelį metų sukurti pasakojamosios tautosakos, dainų tekstų ir melodijų, patarlių ir priežodžių, mįslių katalogai. Jų pagrindu 1970–1986 buvo išleistos septynios Lietuvių liaudies dainų katalogo knygos (parengėjos Vanda Misevičienė, Bronė Kazlauskienė, Pranė Jokimaitienė ir kt.), o 1999–2009 m. – keturi Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo tomai (parengėja Bronislava Kerbelytė). 1980 m. pradėtas publikuoti fundamentinis daugiatomis dainų sąvadas „Lietuvių liaudies dainynas“ XXI a. pradžioje – patarlių ir priežodžių, pasakų, mįslių ir kt. rinkiniai.
 
 
Tautosakos skyriaus darbuotojos prie dainų katalogo. Iš kairės: Pranė Jokimaitienė, Vanda Barauskienė-
Misevičienė, Bronė Kazlauskienė.
LTRFt 742. 
 
 
Po 1990 metų
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Institutas buvo padalytas į dvi institucijas: Lietuvių kalbos institutą ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Nepriklausomybės metais pradėta aktyviai užrašinėti sovietmečiu draustus kūrinius: tremtinių ir rezistencijos, patriotines dainas, politinius anekdotus bei pasakojimus, krikščioniškas tradicijas atspindinčią tautosaką. Gręžtasi į visų socialinių sluoksnių, profesijų ir įvairaus amžiaus žmonių kūrybą. Susidomėta moderniosios komunikacijos folkloru, miestuose ir kaimuose vykstančių folkloro renginių, svarbių Lietuvai datų pažymėjimo, folkloro ansamblių judėjimo ir kitų dalykų fiksavimu.
Lietuvių tautosakos rankraštyno fondai papildyti didelėmis asmeninėmis kolekcijomis: žymių folkloristų – Zenono Slaviūno (virš 20 000 vnt.) ir Stasio Paliulio (virš 15 000 vnt.). Iš Jungtinių Amerikos Valstijų gautos Juozo Būgos lietuvių emigrantų tautosakos garso įrašų kopijos (virš 2000 vnt.). 1998 m. žymus tautosakininkas Jurgis Dovydaitis padovanojo savo surinktą tautosakos archyvą (45 stambūs teminiai rinkiniai, 350 sąsiuvinių, 1243 magnetinės juostos, kuriose užfiksuota daugiau kaip 100 000 vnt. įvairių žanrų tautosakos kūrinių, 800 fotojuostų, Broniaus Uginčiaus iššifruotos melodijos). 2003 m. Vilniaus edukologijos universitetas perdavė dalį savo tautosakos rankraštyno (apie 57 000 vnt.). 2010 m. archyvas pasipildė garso kasetėmis su Lietuvos laisvės kovų dalyvių prisiminimais, gautomis iš Romo Kauniečio, 2011 m. – sentikių kultūros tyrinėtojo ir tautosakos rinkėjo Ivano Maloglazovo palikimu. Tais pačiais metais iš Berlyno fonogramų archyvo ir kiek vėliau iš Suomių literatūros draugijos gautos seniausių lietuvių folkloro garso įrašų, įamžintų fonografo voleliuose, kopijos. 2013 m. iš „Alkos“ muziejaus (Putnamas, JAV) į LLTI pargabentas turtingas dr. Jono Balio archyvas. 2014–2019 m. gauta archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, dailininko Virginijaus Kašinsko, etnomuzikologo Rimanto Sliužinsko, kalbininko Kazimiero Pakalkos, istorikų Balio Juodzevičiaus ir Valdo Striužo ir kitų asmenų garso ir vaizdo įrašai, tautosakos rinkiniai.
 
Turimą ir gaunamą medžiagą prižiūrėjo ir tvarkė ne vienas Instituto darbuotojas. Ypač ilgai šį darbą dirbo Klimas Viščinis ir Povilas Krikščiūnas. Nuo 1994 m. tautosakos fondais rūpinasi Tautosakos archyvo skyriaus darbuotojai. 1994–2002 m. skyriui vadovavo dr. Kostas Aleksynas, nuo 2002–2017 m. jo vadovė buvo dr. Rūta Žarskienė. Nuo 2017 m. antros pusės skyriui vadovauja dr. Austė Nakienė.
  
 
Franzas Lechleitneris perrašo fonografo volelius.
Mindaugo Karčemarsko nuotrauka.
 
XXI a. iššūkiai: skaitmeninimas
1998 m. Tautosakos archyvo skyriuje pradėta kurti pirmoji garso įrašų duomenų bazė. 2001 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute pradėta ilgalaikė archyvinių garso įrašų išsaugojimo ir leidybos programa. Parėmus Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, suskaitmeninti fonografo plokštelių įrašai, o 2003–2005 m. išleisti keturi šią kolekciją reprezentuojantys leidiniai, sukurtas internetinis puslapis. 2006 m. iš Vienos fonogramų archyvo pasikvietus senųjų garso įrašų specialistą Franzą Lechleitnerį, prakalbinti ir seniausi Lietuvoje garso dokumentai – fonografo voleliai. Šį darbą taip pat vainikavo 2007 m. pasirodęs atrinktų kokybiškiausių fonografo įrašų leidinys (žr. Mūsų leidiniai) 2008 m. pateikus paraišką, Lietuvių tautosakos rankraštyno Lietuvių liaudies muzikos fonogramų kolekcija (1908–1949) įtraukta į UNESCO nacionalinį „Pasaulio atminties“ registrą kaip regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektas, nr. 28. 2009–2011 m. restauruoti senieji archyvo garso įrašai buvo paskelbti Europos skaitmeninės bibliotekos Europeana portale, 2012 m. visi fonografo volelių ir plokštelių įrašai  – Tautosakos garso įrašų duomenų bazėje. Gavus papildomą projektinį finansavimą iš nacionalinių ir Europos komisijos fondų skaitmeninami magnetinių juostų ir kasečių garso įrašai. Šiandienai į skaitmenines laikmenas jau perkelta apie du trečdaliai archyve saugomų analoginių garso įrašų. Jie skelbiami Lietuvių liaudies dainyno tomuose, sudaromos atskirų rinkėjų arba pateikėjų rinktinės, naudojami edukacijai, folkloro ansamblių programoms ir pan.
Būtina konservuoti bei restauruoti ir didžiausią LRT fondą – rankraščius. XX a. dešimtajame dešimtmetyje dalis rinkinių buvo nukopijuota kserokso aparatu. 2007 m., parėmus Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, pradėta skenuoti seniausią kolekciją – Lietuvių mokslo draugijos (LMD) rankraščius, kuriama duomenų bazė. 2010–2012 m. imtasi ambicingo skaitmeninimo projekto, kurio metu sukurta virtuali Lietuvių mokslo draugijos rankraščių kolekcija, tobulinama Lietuvių tautosakos rankraštyno duomenų bazė. Nuo 2012 m. skaitmeninami ir LTR signatūra pažymėti tautosakos rinkiniai. Tai – didžiausias Lietuvoje tautosakos rankraščių fondas, kol kas suskaitmeninta nedidelė dalis, tačiau jau per 300 rinkinių paviešinta internete, juos galima pavartyti nesitraukiant nuo savo kompiuterio.   
Specialistų dėmesio susilaukė ir fototekos bei video fondai – suskaitmeninta didžioji dalis foto nuotraukų, visi analoginėse juostose esantys video įrašai. Į Exel formato registracijos lenteles perkeltos senosios Rankraštyno inventorinės knygos. Suskaitmenintų magnetofono juostų ir kasečių įrašų aprašai, vaizdo medžiagos anotacijos ir kt. duomenys pildomi strateginėje Lietuvių tautosakos rankraštyno DB
2015–2016 m. vykdytas folkloro judėjimo dalyvių pageidauto projekto – perkelti tautiniu simboliu tapusias sutartines į virtualią erdvę. Buvo sukurta svetainė www.sutartines.info, į kurią sudėtos keturios knygos – Zenono Slaviūno trijų tomų rinkinys „Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos“ (1958–1959) ir Stasio Paliulio parengta knyga „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Pučiamieji instrumentai“ (1959).
Šių dienų iššūkis – internetinėje erdvėje gyvuojančių virtualių kūrinių kaupimas. Naudodamiesi daugeliui prieinamomis technologijomis, žmonės noriai fiksuoja savo šeimų šventes ir įvairiausius bendruomenių renginius, tačiau tik nedidelė viso to dalis atsiduria archyvuose. Dar tik kuriami metodai, kaip reikėtų rinkti etnografinę medžiagą iš interneto. 
 
Rūta Žarskienė