LIETUVIŲ LITERATŪROS
IR TAUTOSAKOS
INSTITUTAS
LLTI
Šiaurės ir Baltijos šalių tradicijų archyvų tinklas

Lietuvių tautosakos rankraštynas priklauso Šiaurės ir Baltijos šalių tradicijų archyvų tinklui http://www.traditionarchives.org/. Tai folkloro, etnografijos ir kultūros istorijos medžiagą kaupiančių archyvų bendruomenė, kuri dalijasi patirtimi internete ir kasmetiniuose susitikimuose. Vieni archyvai priklauso muziejams, kiti – moksliniams institutams, visi jie skirtingai sistemina medžiagą ir pateikia ją duomenų bazėse, tad archyvarams yra ką palyginti ir ko pasimokyti. Tinklo atstovai buvo susitikę tarptautinėse konferencijose Osle (2014 m.), Kopenhagoje (2015 m.), Rygoje (2016 m.), Tartu (2017 m.). 2018 m. konferencija įvyko Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.


Baltijos šalių tautosakininkų susitikimas Vilniuje. Austės Nakienės nuotrauka, 2018.

Susitikimuose, konferencijose daug diskutuota apie tai, koks turėtų būti šiuolaikinis tautosakos archyvas. Prieita nuomonės, kad jis turėtų būti žinių kaupimo centras, o taip pat ir bendraminčių – tradicijų saugotojų ir mokslininkų susitikimo vieta. Nereikėtų manyti, kad archyvas yra senų, neaktualių dokumentų saugykla, jame turėtų būti kaupiama reikalinga, visuomenei įdomi medžiaga. Štai keletas minčių iš konferencijose perskaitytų kolegų pranešimų:

Audun Kjus:

„XX a. pradžioje ar vėliau daug kur Europoje buvo įkurti nacionaliniai ar regioniniai tautosakos archyvai. Jų darbuotojai glaudžiai bendradarbiavo su žmonėmis, platino įvairius klausimynus, skatino atvykti į archyvą ir įrašyti visą mokamą repertuarą. Kolekcionavimo užmojai vis didėjo, tad pamažu šalia eilinių rinkėjų, teikiančių archyvams savo užrašytą medžiagą ir rašančių žinutes provincijos laikraščiams, atsirado tautosakos tyrėjai, kuriantys visai tautai reikšmingus tekstus ir pristatantys tautinę kultūrą tarptautinei mokslininkų bendruomenei. Susikūrė tradicijų tęstinumu rūpinęsis profesionalių tautosakininkų sluoksnis. Jie ėmė ne tiek domėtis liaudies kultūros reiškiniais, kiek patys juos kurti – leisti įvairius leidinius, organizuoti renginius. [...] Reikėtų įveikti folkloristikos ir etnologijos atotrūkį nuo žmonių ir jų kasdienio gyvenimo, vėl pradėti su jais artimiau bendrauti. Nebūkime tyrėjai, kurie rūpinasi tik mokslu – kultūros istorija, lingvistika ar fenomenologija, o žmones stebi iš tolo, iš saugaus atstumo“. (Visions and Traditions – the Production of Knowledge at the Tradition Archives, Copenhagen 2015).

Mall Hiiemäe: 

„XIX a. tautosakos rinkėjai tikėjosi sukaupti „senovinių brangenybių“ saugyklą, iš surinktos medžiagos sudėlioti „praeities kroniką“. XX a. pirmoje pusėje, kai Oskaras Looritsas įkūrė Estų folkloro archyvą, jau tikėtasi užrašyti nebe senienų, bet „sakytinės liaudies kūrybos“, „gyvosios tradicijos“ pavyzdžių. Specialiai tautosakos rinkimui įkurtoje įstaigoje daug dėmesio skirta tautosakos užrašymo metodologijai, jos tvarkymui bei sisteminimui. Tuo laikotarpiu siekta, kad archyve sukaupta medžiaga atspindėtų visumą, būtų aprėpti visi etnografiniai regionai ir visi tautosakos žanrai, neliktų taip vadinamų baltų dėmių. XXI a. archyvų darbuotojams vėl keliami kiek kitokie reikalavimai: šiais laikais svarbiausias dalykas – archyvuose saugomų kolekcijų žinomumas, medžiaga turi būti tinkamai pateikta ir lengvai pasiekiama lankytojams“ (The Archive as the Knowledge Hub, Tartu, 2017). 

Lauri Harvilahti:  

„Suomija buvo viena iš tų valstybių, kuriose anksčiausiai pradėta užrašinėti tautosaką. Tiriant tautosakos rinkimo sąjūdį matyti, kaip XIX a. tautinį romantizmą pakeitė XX a. modernusis nacionalizmas. Tautosakos rinkėjai nebuvo vien romantikai, entuziastai:  bendraudami su pateikėjais, užrašinėdami tai, kas nyksta, jie elgėsi labai racionaliai. Jie įamžino neoficialius istorijos liudijimus, kurių kitaip neturėtume, kuriuos būtume praradę (Archived Experiences of Life, Vilnius, 2018).  

Sadhana Naitani:

„Archyvų kaupimu visuomet rūpinosi intelektualai, o kartais tą kontroliuodavo valstybė. Visada likdavo neužrašytų, tad ir negirdimų, o kai kuriais istoriniais laikotarpiais ir dėl ideologinių priežasčių nutildytų balsų. Dabar, kai skaitmeninės technologijos leidžia  lengviau ir daugiau įrašinėti, galime tikėtis, kad archyvai bus turtingesni, žmonės patys spręs, kas yra tauta ir kas yra tradicija. [...] Dabar daug įrašinėjame, tačiau verta susimąstyti, ar spėjame ir norime į tuos įrašus įsiklausyti? Ar mums tikrai rūpi istorija, atmintis, jautrumo reikalaujantys dalykai? Labai svarbu, kad viskas, ką stengiamės įamžinti, turėtų tąsą“ (Blue Print of Global Digital Archive, Vilnius, 2018).

Dace Bula:

 „Tautosakos archyve saugoma informacija nėra tiesiog surinkta, toks įsivaizdavimas per daug paprastas. Rinkiniai atsiranda tautosakininkams bendraujant su pateikėjais –  tik artimai ir nuoširdžiai bendraujant galima sakytinę tradiciją paversti rašytine. [...] Labai įdomu tyrinėti tautosakininkų ekspedicijos dienoraščius, užrašus, pastabas po užrašytais kūriniais. Iš jų atsiskleidžia tautosakos rinkimo sąlygos ir metodai, taip pat ir ideologijos, dariusios įtaką vienokių ar kitokių kolekcijų kaupimui archyvuose“ (Hidden Tales: Contextualism, Reflexivity and Folklore Archives, Tartu, 2017). 

Sanita Reinsone: 

„Vertėtų prisiminti senovėje mėgtą darbo būdą – talkas. Seniau žmonės padėdavo vieni kitiems dirbti laukų darbus, o pastaraisiais metais skaitmeninimo talkos vyksta kultūros institucijose. Entuziastingas talkininkų būrys ypač reikalingas skaitmeniniame amžiuje. Archyvarai turėtų sugebėti organizuoti darbus, susikviesti pagalbininkų ir parūpinti  jiems įrankių – technologijų. Su visuomenės pagalba būtų galima įveikti skaitmeninimo projektų keliamus iššūkius“ (Folklore is appealing! Crowdsourcing practices of tradition archives, Riga, 2016).  

Mari Sarv: 

„Folkloro archyvų svarba yra panašiai tokia, kaip ir šiuolaikinės folkloristikos svarba. Jie turėtų ne tik saugoti vertingas kolekcijas, bet ir siųsti žinias visuomenei, tenkindami jos komunikacinius poreikius. Archyvarai turėtų: dokumentuoti savičiausius šių dienų savaiminės, neinstitucinės kultūros reiškinius; įrašyti mažiau girdimų, į šalį stumiamų, kitą nuomonę turinčių visuomenės grupių balsus; taip pat suteikti visuomenei aktualios informacijos, būti bendroje šiandieninės kultūrinės bei istorinės informacijos erdvėje“ (Folklore Collections in the Service of Estonian Society: Integrity in Diversity, Tartu, 2017).

Austė Nakienė