Pučiamųjų instrumentų orkestrai Raseinių apylinkėse

Labiausiai į pietryčius nutolęs Žemaitijos pakraštys – Betygalos kraštas – garsus dūdoriais ir beveik visą XX amžių gyvavusia liaudiška pučiamųjų instrumentų

orkestrų tradicija. Kadangi jau nemažai metų tiriu ir fiksuoju žemaitišką pučiamųjų tradiciją, traukė ten nuvykti.  Taip gimė projektas „Raseinių ir Radviliškio rajonų apylinkių liaudiška pučiamųjų orkestrų tradicija“, kurį parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Žymaus šio krašto muzikanto Kazimiero Poškos vaikaitė Vaiva Poškaitė-Tomaševič pakvietė mane drauge fiksuoti atsiminimus apie muzikantus, filmuoti savo giminaičių ir buvusių senelio bendražygių pasakojimus, o gal net – jei pavyktų juos suburti – įamžinti atliekamus kūrinius. Pradėjusios rinkti medžiagą supratome, kad apsiriboti vien Betygalos apylinkėmis ir už 47 kilometrų esančiu Pakiršinio kaimu (Radviliškio raj.) nepavyks. Ieškodamos gyvosios tradicijos pavyzdžių ir prisiminimų apie anksčiau gyvavusius orkestrus, aplankėme kur kas daugiau Raseinių krašto vietovių, nei tikėjomės. Ekspedicijų geografiją gerokai praplėtė ir iš gimtųjų vietų išsikėlusių informantų paieška bei žinios apie gretimų rajonų orkestrus ir jų muzikantus.

Tačiau grįžkime prie Betygalos apylinkių ir čia gyvavusių orkestrų bei juos subūrusių garsių muzikantų. Pirmasis orkestro iniciatorius, kurį prisiminė kalbinti žmonės, buvo Liudvikas Digrys (1894–1982, gyv. Zaroslės k.), kilęs iš muzikantų giminės. Nors jo giminaičių pakalbinti nepavyko, tačiau Lietuvių tautosakos rankraštyną papildėme Betygalos krašto muziejuje saugomo, jo ranka rašytų pučiamųjų orkestro natų rinkinio skaitmenine kopija. 

Kiek vėliau iš kaimynų ir kitų kaimų dūdorių pučiamųjų orkestrą buvo subūręs klarnetininkas, buvęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės muzikantas Vincas Bakšys (1898–1961, gyv. Saugailių (Leckavos) k.). Jo duktė, mokytoja Valerija Rimkienė (Bakšytė) (g. 1929) pasakojo, kad tarpukariu tėvas buvo nusipirkęs visus nedideliam orkestrui reikalingus pučiamuosius instrumentus. Tuo metu fabrikiniai instrumentai buvo labai brangūs, todėl juos labai saugojo, turėjo net sumeistravęs jiems specialią dėžę. Ypač sunkūs V. Bakšiui ir jo orkestrui buvo pokario metai, kai prievarta tekdavo su dūdomis lydėti laidojamus stribus. V. Rimkienė mūsų archyvui padovanojo brangias relikvijas – NKVD darbuotojų rašytus kvitus, kuriuose nurodyta, kada ir kur orkestras privalo atvykti groti per „laisvės gynėjų“ laidotuves. 

L. Digrio ir V. Bakšio orkestruose grojo, o vėliau, jiems mirus, būrė muzikantus Kazimieras Poška (1913–2002, gyv. Puknaičių, vėliau Srauto (Berteškių) k.). Nuoširdžiai pamėgęs pučiamuosius instrumentus, jis groti išmokė ir savo sūnus: Visvaldą Juozą (g. 1943) – kornetu, Julių (g. 1947) – altu, Anatolijų (g. 1951) – baritonu. Sūnūs papasakojo apie tėvo muzikavimą, savo muzikinės karjeros pradžią, įsimintiniausius nutikimus grojant vestuvėse, laidotuvėse. Pas K. Pošką groti mokėsi ir giminaitis Vaclovas Stulginskas (g. 1942 m., Puknaičių k., Raseinių r.). Grįžęs iš sovietinės kariuomenės jis įsikūrė gretimame Radviliškio rajone ir dirbo melioratoriumi. Kariuomenėje, grodamas pulko orkestre, išmoko gerai pūsti kornetą, todėl greta pagrindinio darbo melioracijos valdyboje, jis Pakiršinio kultūros namuose dar buvo subūręs ir vadovavo ne vienam dūdų orkestrui, estrados kolektyvui, kaimo kapelai. Išėjęs į pensiją, V. Stulginskas įkūrė muzikos instrumentų muziejų, parašė penkias knygeles, kuriose, be atsiminimų, randame ir jo parašytų eilėraščių, taip pat dainų bei giesmių su natomis.

XX a. antrojoje pusėje, praūžus pokario audroms, Betygalos dūdoriams ėmėsi vadovauti gabus jaunas muzikantas – smuikininkas ir trimitininkas Juozas Grabauskas (1937–2002, gyv. Armonų k.). Būdamas meniškos sielos, jis degė meile ne tik muzikai, pagrindinis jo pomėgis, ko gero, buvo skulptūra ir dailė. J. Grabausko išdrožti kryžiai, koplytstulpiai, paminklai puošia miestelį ir jo apylinkes, skulptūros eksponuojamos Betygalos muziejuje, greta, kaip kompozicijos dalis, padėtos ir jo pūstos dūdos. Ekspedicijos metu aplankytas Juozo brolis Pranas jaunystėje taip pat buvo muzikantas. Išėjęs į pensiją, lieja gipso statulėles, biustus, iš vielos daro fantastinių gyvūnų figūrėles, turi surinkęs didelę sovietinės ir pirmųjų atkurtosios nepriklausomybės dešimtmečių atributikos – ženkliukų, medalių, vinječių ir pan. – kolekciją.

Apie Antaną Jušką – ilgametį Betygalos vidurinės mokyklos mokytoją ir pučiamųjų orkestro vadovą, jau minėtą Juozą Grabauską, kitus krašto muzikantus mums papasakojo muziejininkė, pedagogė, kraštotyrininkė, Raseinių garbės pilietė Marijona Birutė Navakauskienė (g. 1941). Kilusi iš Šiaulėnų valsčiaus (Radviliškio raj.), didžiąją gyvenimo dalį ji praleido Betygaloje, vidurinėje mokykloje mokė vaikus geografijos. Nuo 1998 metų M. B. Navakauskienė dirba Betygalos muziejuje, bet tai ne vienintelis jos darbas. Ji renka pasakojimus ir atsiminimus apie šio krašto žmonių gyvenimą, tautosaką, papročius, yra paskelbusi keletą kraštotyros knygų, kuria eilėraščius.

Ekspedicijos metu buvo pamėginta suburti buvusius dūdorius ir įrašyti jų grojamus kūrinius. Šis bandymas nebuvo sėkmingas. Kai kurie muzikantai jau seniai negroja ir jiems nepavyko gerai atlikti norimo kūrinio. Įrašyta keletas bandymų pagroti kartu ir V. Stulginsko bei K. Babono solo atliekami kūriniai. Raseiniuose gyvenantis Kasparas Babonas (g. 1945), iki šiol puikiai grojantis trimitu, klarnetu, saksofonu, klavišiniais instrumentais, nuo mažų dienų dūdavo kaimo šventėse ir yra išlaikęs šią tradiciją, ją puoselėja. Kaip ir visi sovietmečio kultūros darbuotojai, buvo priverstas baigti J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos neakivaizdinį skyrių, daug metų vadovavo pučiamųjų orkestrui, estradiniams ir vokaliniams ansambliams, kaimo kapeloms, kitiems kolektyvams. Jis ir dabar kviečiamas muzikuoti baliuose, groja 2012 m. atkurtame Raseinių laidotuvių orkestre. Šis orkestras, teikiantis tradicinio giedojimo ir muzikavimo laidotuvėse paslaugas Raseinių, jų apylinkių ir kitų rajonų žmonėms, tapo didžiausiu projekto atradimu. Čia kartu su K. Babonu groja dar trys jaunesnės kartos (gimę XX a. septintajame dešimtmetyje) pūtikai: Robertas Kubilinskas, Antanas Starkus ir Raimundas Grabys. Jie mielai papasakojo apie šiuolaikinių laidotuvių eigą, atliekamą repertuarą, atliko aštuonias giesmes ir maršą. R. Grabys yra kilęs iš garsios Šiluvos muzikantų giminės. Jo senelis Povilas Šidlauskas (1906–1996) – garsus smuikininkas, buvo subūręs styginių kapelą ir pučiamųjų orkestrėlį, iki pat garbaus amžiaus kartu su profesionalios muzikės kelią pasirinkusia dukra Gražina ir žentu Edmundu Grabiu grojo vestuvėse, baliuose, su Šiluvos ir Raseinių dūdoriais – laidotuvėse.

Tolesnės gyvosios dūdavimo tradicijos paieškos ekspedicijos dalyves nuvedė į Girkalnį. Čia gyvenantis iš Josvainių seniūnijos (Kėdainių raj.) kilęs Mykolas Pečiulis (g. 1944) – profesionalus muzikantas, nuo septyniolikos metų grojo baritonu pučiamųjų orkestruose. Muzikantas dirbo Girkalnio kultūros namuose, vidurinėje mokykloje dėstė muziką, vadovavo pučiamųjų orkestrams, chorams, vokaliniams ansambliams. Maždaug prieš penkerius metus, vargonininkaudamas Girkalnio bažnyčioje, prie bažnyčios buvo subūręs ir dūdų orkestrėlį, su kuriuo grodavo per bažnytines šventes. M. Pečiulis yra sukūręs giesmių, sudaręs ir išleidęs keletą giesmių knygelių, kurias padovanojo Instituto bibliotekai. Jis kartu su kitais giesmininkais tebegieda laidotuvėse ir metinėse, atsiuntė archyvui giesmių įrašų, aprašė apeigų eigą. 

Negaliu nepaminėti nuo Kvėdarnos kilusio ir didžiąją gyvenimo dalį Nemakščiuose gyvenančio Antano Girčio (g. 1929). Šis žemaičių šviesuolis – istorijos mokytojas ir etnografas-mėgėjas vadovavo Nemakščių vidurinės mokyklos pučiamųjų orkestrui, birbynių, skudutininkų ansambliams ir chorui, parašė kraštotyrinę knygą Nemakščiai, sudarė ne vieną rankraštinį tautosakos, atsiminimų leidinėlį. Su mokinių pučiamųjų orkestru, kurį įkūrė 1973 m., koncertuodavo sovietinėse šventėse, Paskutiniame skambutyje, abiturientų išleistuvėse, Pergalės dienos proga Raseinių karių kapinėse ir t. t. Vėliau prie mokinių orkestro prisidėjo ir suaugusieji. Nepriklausomybės metais orkestras grojo laidotuvėse, per Velykas, per Šv. Baltramiejaus atlaidus. Išėjęs į pensiją, A. Girčys Nemakščiuose įkūrė etnografijos ir istorijos ekspozicijas.

Ekspedicijos metu visa užfiksuota ir surinkta medžiaga – nuotraukos, rankraščiai, video įrašai –saugoma Lietuvių tautosakos rankraštyne. Jos duomenys jau panaudoti moksliniuose pranešimuose ir straipsniuose. Tačiau svarbiausias ekspedicijos metu įgytas turtas – nuoširdus bendravimas, atviras žvilgsnis, palaikantis žodis – visada liks tik jos dalyvių atmintyje ir širdyse.