„Teorijos keičiasi, bet autentiška medžiaga išlieka“ (iš kalbos, teikiant Jono Basanavičiaus premiją, 1994).

Lietuvių tautosakos archyvas įkurtas laikinojoje sostinėje Kaune 1935 m., kiek vėliau nei kitose Baltijos šalyse (Latvių folkloro archyvas – 1924 m., o Estų folkloro archyvas – 1927 m.), pirmasis jo vadovas buvo Dr. Jonas Balys. Kaip prisiminė Jadvyga Čiurlionytė, jis buvo „energingas, reiklus, tvarkingas, bent kiek šiurkštoko būdo, kurį kompensavo nepaprasta meilė pasirinktai profesijai“ (Jadvyga Čiurlionytė. Sudarė ir parengė Laima Burkšaitienė. Vilnius: LMTA, 2006, p. 270).

J. Balys gimė 1909 m. liepos 2 d. Kupiškio valsčiuje, Krasnavos vienkiemyje. Dar mokydamasis Panevėžio mokytojų seminarijoje pradėjo rinkti Kupiškio krašto tautosaką. Studijavo Kauno, Graco ir Vienos universitetuose (pastarajame 1933 m. įgijo daktaro laipsnį), vėliau stažavosi Helsinkyje. 1935 m. tapo Lietuvių tautosakos archyvo vadovu. Kaune įkurtame archyve, tiems laikams moderniame mokslo centre, buvo kaupiami tautosakos rankraščiai ir garso įrašai, rašomi moksliniai darbai,  pradėtas leisti periodinis leidinys Tautosakos darbai. 1936 m. J. Balys paskelbė Antti Aarne’s sisteminimo principais paremtą Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogą, 1939 m. – studiją Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje. 1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją, o 1948 m. apsigyveno JAV ir pradėjo dirbti žymaus amerikiečių folkloristo Stitho Thompsono asistentu Indianos universitete Blumingtone. Nuo 1956 metų darbavosi Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 

Gyvendamas išeivijoje, J. Balys rengė ir leido daugiatomį leidinį Lietuvių tautosakos lobynas, rašė tautosakos ir etnologijos straipsnius Bostone leidžiamai Lietuvių enciklopedijai ir t.t. Iš viso jis paskelbė 34 knygas ir daugiau kaip 600 straipsnių. Beveik visi mokslininkai, besiremiantys Lietuvoje ir už Atlanto paskelbtais J. Balio darbais, pastebi jo pateiktų duomenų ir tyrimų patikimumą. 

Atgavus nepriklausomybę, J. Balys taip ir nesugrįžo į Lietuvą, tačiau jo nuopelnai šalies kultūrai ir mokslui prisiminti ir įvertinti oficialiai: 1994 m. paskirta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija, 1999 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, 1998–2004 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute išleistas Ritos Repšienės parengtas jo Raštų penkiatomis.

J. Balys mirė 2011 m. rugsėjo 9 d., sulaukęs garbingo 102 metų amžiaus, palaidotas Montičelo kapinėse, Šarlotesvilyje (Virdžinija).

Jono Balio tautosakos kambarys

2009 m. Institute minint 100-sias mokslininko gimimo metines, buvusi J. Balio bendradarbė, etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė papasakojo apie jo paties lėšomis Putname 1981 m. įrengtą „Tautosakos kambarį“, kur saugomi jo atiduoti rankraščiai, knygos, kartotekos, tautosakinė medžiaga. O jau 2013 m. bendradarbiaujant su Putname įkurto Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA) pirmininke dr. Mirga Girniuvienė ir jos vyru dr. Ramūnu Girniumi, J. Balio daiktai atgabenti į Vilnių. Pasak M. Girniuvienės, mokslininkas būtų džiaugęsis žinodamas, kad jo archyvas saugomas ten, kur domimasi jo nuveiktais darbais ir sukaupta medžiaga, kur visa tai prieinama tyrėjams.

Austės Nakienės nuotrauka

J. Balio aplinką ir veiklą prievartinės emigracijos metais pristatančią ekspoziciją sudaro: baldai, knygų ir periodikos leidinių kolekcija (per 1200 vnt.), rankraščių (61 aplankas), korespondencija (180 aplankų), tautosakos rankraščiai (12 rinkinių), nuotraukos (du albumai), įvairūs suvenyrai.  Būtina paminėti ir J. Balio magnetofoninius įrašus (54 vnt.). Didžioji jų dalis  – tai 1949–1951 m. lankant Amerikoje gyvenančius pirmosios emigracijos bangos lietuvius darytų garso įrašų kopijos, šių ekspedicijų dienoraščiai. Kartu su į Vilnių parvežtu asmeniniu archyvu grįžo ir dalelė jo sielos, kurią jaučiame prisiliesdami prie įvairiausių mokslininko daiktų – rašomojo stalo su kėdėmis, prie kurio išsėdėtos ilgos apmąstymų valandos; nenuilstamai tarškėjusios rašomosios mašinėlės, išspausdinusios daugybę lapų, virtusių knygomis bei straipsniais; magnetofono, įamžinusio dešimtmečius lietuvių emigrantų širdyse glūdėjusias su ašaromis išdainuotas liaudies dainas; proginių, tautiniais raštais marguojančių juostų; nudėvėtų sakvojažų. Ypatinga šiluma ir didžiuliu prarastos tėvynės ilgesiu padvelkė lietuviška tautine simbolika išpuošti, greičiausiai Amerikos lietuvių vienų kitiems dovanoti arba lietuviškame Kaziuko turguje pirkti savadarbiai suvenyrai – lyg per darbų pamoką iš medžio išpjautas geležinis vilkas su trispalve vėliavėle, austiniais tautiniais drabužėliais išpuošta gražuolė amerikietiška lėlė, dailioje medinėje lėkštėje profesionaliai išraižytas lietuviškas Vytis. 

Visai kitokia biografija – ne sustingę ir nekintantys faktai, o gyva ir nuolat besikeičianti, liudijanti patirtas ir išgyventas negandas, nusivylimus, lūkesčius ir džiaugsmus – atsiskleidė vartant rankraščius, peržiūrinėjant atvirukus, asmeninius dokumentus, nuotraukas. Išliko per dešimt J. Balio turėtų pasų ir asmens dokumentų, bylojančių apie jo tapatybę lietuvių, vokiečių, prancūzų, anglų kalbomis. 1944 m. liepą traukiantis iš Lietuvos, kelionė jaunai šeimai turėjusi būti išties nelengva, nes iš Raseinių kilusi, Kauno ir Vilniaus universitetuose studijavusi prancūzų ir lietuvių kalbas Jono Balio žmona Elena Ručinskaitė-Balienė prieš keletą mėnesių buvo pagimdžiusi sūnų Petrą Gediminą, o vyresnėlė dukrelė Angelė Laima buvo tik dvejų. Emigracijos istorijos tyrėjus turėtų sudominti ir Balių šeimos „šipkartė“, kuri leido jiems pasiekti išsvajotąją Ameriką, ir tikriausiai su didžiuliu nerimu ir viltimi lauktas oficialus JAV pilietybės suteikimo sertifikatas. 

Skirtumus tarp greitai turtėjančio laisvojo Vakarų pasaulio ir už „geležinės uždangos“ atsidūrusios Lietuvos atspindi asmeniniai giminaičių laiškai, kuriuose prašoma atsiųsti vaistų, gražesnių medžiagų drabužiams. Jų vokai „išpuošti“ gausia sovietine simbolika, o adresas bandomas rašyti net rusiškai, greičiausiai tikintis, kad sovietinis saugumas šitokį laišką lengviau „palaimins“ kelionei į Ameriką. Tokie laiškai kontrastuoja su įvairiuose pasaulio kraštuose atostogaujančių Balių ir jų kolegų amerikiečių vieni kitiems siunčiamais atvirlaiškiais ir gražiausias vietas bei laimingiausias šypsenas užfiksavusiomis nuotraukomiss. Prie asmeninės korespondencijos atsidūrė ir J. Balio artimųjų – dukters Angelės ir anūkių sveikinimai. Deja, lietuvybės puoselėtojo ir nuoširdaus Lietuvos patrioto vaikai ir vaikaičiai sveikinimus mylimam tėveliui ir seneliui rašė jau tik angliškai.

 Asmeninė ir tarnybinė korespondencija

Ko gero, vertingiausia gauto lobyno dalis – asmeninė ir tarnybinė J. Balio korespondencija, apimanti 1945–1986 m. laikotarpį. Kultūros, literatūros ir folkloristikos istorijos tyrėjus turėtų ypač sudominti susirašinėjimas su garsiomis asmenybėmis – Algirdu Juliumi Greimu, Marija Gimbutiene, Jurgiu Gimbutu, Vytautu Kavoliu, Mykolu Biržiška, Adolfu Šapoka, Jurgiu Dovydaičiu, Vladu Jakubėnu, Simu Sužiedėliu, Kaziu Bradūnu, Jonu Aisčiu, Stasiu Lozoraičiu, Vytautu Žemkalniu, Pranciškumi Giedgaudu ir daugeliu kitų. Čia puikiai atsiskleidžia to laikotarpio istorinės peripetijos, Amerikos lietuvių siekiai, kad JAV valdžia nepripažintų Lietuvos „savanoriško“ įstojimo į Sovietų Sąjungą, kultūros ir mokslo veikėjų skirtingi požiūriai į (ne)bendradarbiavimą su sovietine Lietuva. J. Balio laiškai (išsaugoti ne tik gautieji, bet ir jo paties siųstieji) rodo jo, kaip principingo mokslininko ir bekompromisio kovotojo už Lietuvos laisvę, bruožus. Visada pasižymėjęs aktyvumu, J. Balys daug darbavosi įvairiose lietuvių organizacijose (buvo Čikagoje įsteigto Lituanistikos instituto vadovu, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vicepirmininku, tautininkų žurnalo Naujoji viltis vyriausiuoju redaktoriumi ir t.t.), asmeninėmis lėšomis paremdavo lietuviškus leidinius, tautinius kolektyvus. Galbūt charakterio kietumas, savo įsitikinimų gynimas, nenorėjimas nutylėti lėmė tai, kad kai kurių visuomeninių Amerikos lietuvių organizacijų vadovaujamuosiuose postuose J. Balys išbūdavo gana neilgai. Dėl nenuolankaus būdo jis patekdavo ir į nemalonias situacijas, tokias kaip spaudoje įsiplieskęs konfliktas su M. Gimbutiene, nesutarimai su santariečiais ir pan. Taip pat griežtai J. Balys pasisakydavo ir už renkamos tautosakos autentiškumą (dėl to dar prieškaryje ginčijosi su Vincu Krėve-Mickevičiumi) ir lietuvių folkloristų, ypač mitologų, tyrinėjimų pagrįstumą, kritikavo už painias ir pritemptas interpretacijas.

Rūta Žarskienė