Lietuvių tautosakos archyvas (LTA) savo veiklos pradžia žymi  1935 m., kuomet Vienos universitete baigęs doktorantūrą, jaunas mokslininkas Jonas Balys sugebėjo įtikinti tuometinę LR Švietimo ministeriją sukurti savivaldžią įstaigą. Iki 1939 m. LTA veikė Kaune. Sostinę sugrąžinus į Vilnių, čia persikėlė ir pagrindinės mokslo įstaigos, tarp jų ir naujai įsteigtas Lituanistikos institutas, kuriam priklausė ir LTA ir LMD kolekcijos. Nuo 1940 m. Mokslų Akademijos priklausomybėje tautosakos archyvinio paveldo likimas buvo nepavydėtinas: jis buvo primetamas tai Etnografijos, tai Istorijos institutams, kol galop, 1952 m., priskirtas Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, ilgiems metams  gavo prieglobstį Petro Vileišio namuose, kur yra iki šiol. Tačiau taip pat ilgus metus jis buvo praradęs savo pirminį pavadinimą ir vadinosi Lietuvių tautosakos rankraštynu (LTR).

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Institutas buvo padalytas į dvi institucijas: Lietuvių kalbos institutą ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Nepriklausomybės metais pradėta aktyviai užrašinėti sovietmečiu draustus kūrinius: tremtinių ir rezistencijos, patriotines dainas, politinius anekdotus bei pasakojimus, krikščioniškas tradicijas atspindinčią tautosaką. Gręžtasi į visų socialinių sluoksnių, profesijų ir įvairaus amžiaus žmonių kūrybą. Susidomėta moderniosios komunikacijos folkloru, miestuose ir kaimuose vykstančių folkloro renginių, svarbių Lietuvai datų pažymėjimo, folkloro ansamblių judėjimo ir kitų dalykų fiksavimu.

Lietuvių tautosakos archyvo fondai papildyti didelėmis asmeninėmis kolekcijomis, pvz.: 1998 m. žymus tautosakininkas Jurgis Dovydaitis padovanojo savo surinktą tautosakos archyvą (45 stambūs teminiai rinkiniai, 350 sąsiuvinių, 1243 magnetinės juostos, kuriose užfiksuota daugiau kaip 100 000 vnt. įvairių žanrų tautosakos kūrinių, 800 fotojuostų).

 

Ilgus metus trukusi Klimo Viščinio, vėliau jo pareigas perėmusio Povilo Krkščiūno „vienvaldystė“ Tautosakos rankraštyne peraugo į Tautosakos archyvo skyrių. Akademikas Leonardas Sauka, tapęs LLTI direktoriumi [1993-2001], netrukdamas pasirūpino, kad Tautosakos sektorius būtų pertvarkytas į tris savarankiškus skyrius. Tautosakos archyvo skyriui vadovauti paskirtas dr. Kostas Aleksynas. Tuomet jau ne vienas žmogus, o visas pulkelis bandė susitalpinti rūsio patalpose, ten, kur dabar yra Mokslinės bibliotekos saugykla, nes kitur buvo lentynos, lentynos – pilnos rinkinių dėžių. Buvo labai nepatogu, bet ir labai smagu. Ant vadinamojo Jono Basanavičiaus stalo nuolatos sukosi juostinis magnetofonas, kadangi buvo priimta saugomas juostas tam tikrais laiko tarpais iš naujo persukti, nes kitaip joms grėsė perdžiūti, sulipti, sutrupėti, nes juostos, beje, irgi buvo įsigytos ne „iš pirmų rankų“ – dažniausiai išprašytos iš Lietuvos radijo ir televizijos laidoms panaudotų likučių. Kampe prie lango dūzgė pirmieji gremėzdiški kopijavimo aparatai, prie kurių dirbta pamainomis. Prie technikos dūzgesio pynėsi replikų, pokalbių, monologų gaudesys – ūžė tarsi bičių avilys. Gal todėl po kurio laiko labai pritiko sugalvoti Tautosakos medaus nominaciją rinkėjui iš šalies, vienam iš tų, kurių dėka, tarsi turtingi medumi koriai, tautosakos rankraščiais, nuotraukų albumais, garso ir vaizdo įrašais prisipildė visos įmanomos Lietuvių tautosakos archyvo talpos.

 

 

 

Parengė Gražina Kadžytė, Asta Skujytė-Razmienė, Rūta Žarskienė