XX a. pradžioje  lietuvė, Krokuvos universiteto filosofijos ir literatūros studentė, buvusi tokia iškili tarp kolegų, kad bendramoksliai iš kitų šalių juokaudavę: „Būtinai reikia aplankyti Lietuvą: kas tai per šalis, auginanti tokias nepaprastas dukras?“. Tai – tautosakinis tekstas apie istorinę asmenybę.

Sofija Kymantaitė Čiurlionienė. Žemaitijos bajoraitė, kurią taisyklingai lietuviškai kalbėti, skaityti bei rašyti mokė Vaižgantas, o ji to paties mokė ne tik Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, savo didžiąją vienintelę meilę, bet ir daugelį anuometinės Lietuvos vaikų: dėstė „Saulės“ kursuose, I pasaulinio karo metais mokytojavo Voroneže. LR Krašto apsaugos ministerijoje kūrė švietimo programas jauniems kareiviams : iš karo tarnybos šie parsinešdavo ne tik karo, bendrųjų mokslo žinių, bet ir dainų prirašytus sąsiuvinius [keletą jų turime LTA].   1927 m. pedagogė apdovanota kariniu – Vyties kryžiaus 2-os rūšies 3-iojo laipsnio ordinu.  Mokslo siekianti jaunuomenė – moksleiviai, studentai –Čiurlionienės draugai  Lietuvos radiofono laidose  „Tautos auklėjimo mintys“, „Jaunimo stovykla“. [Po 80 m. LRT pakartotas vienas iš tekstų itin šiuolaikiškai nuskambėjo].  1930/6 vyriausioji Lietuvos skaučių vadė. Paradoksalu, tačiau netgi neturėdama diplomo  kuo puikiausiai 1925/38 m. dėstė lietuvių kalbą ir kalbos dėstymo metodiką VDU. Tuo pat metu buvo vienintelė moteris 1929/37 m. atstovavusi Lietuvai Tautų Sąjungoje:  įvairių tarptautinių komisijų narė aktyviai veikusi ir kalbėjusi aktualiausiais kultūros, mokslo, švietimo, socialiniais  klausimais.  

 Atmintini „Čiurlionienės šeštadieniai” – kalbininkų ir vertėjų susirinkimai, kur greta profesūros kviesti jauni vertėjai, literatai skaitė savo vertimus ar kūrinius, o, pritrūkus lietuviško žodžio, čia pat kurti naujadarai –  subrandinę žurnalą „Gimtoji kalba“. Pačios Sofijos literatūrinė, tautosakinė, tarminė kūryba, publicistika, kritikos ir metodikos tekstai nūnai sutalpinti į 8 „Raštų“ tomus. Verta paminėti, jog trys pirmieji išleisti jai pačiai formuojant ir redaguojant. Taip pat sugebėjo kautis dėl M.K. Čiurlionio paveldo: kad būtų įkurta Paveikslų galerija, surinkti ir archyvuoti muzikos kūriniai. Gražiausias sektinas pavyzdys – šio paveldo sargybai sutelkta Čiurlionių dinastija iki proanūkių.

    Ištikima nuostatai padėti žmogui nelaimėje, karo metais rūpinosi geto kalinių gelbėjimu, po karo priglaudė vokietaitę iš „vilko vaikų“, Sibiro tremtinius rėmė moraliai ir materialiai. “ Visos Lietuvos motina” – kalbėjo žmonės laidotuvių minioje.

   Tokią ją matome ir Vileišių rūmų svetainės paveiksle: brandaus amžiaus moterį, – pedagogę, mokslininkę, rašytoją, vertėją, kritikę, visuomenės veikėją, publicistę... – palikusią svarų indėlį kiekvienoje srityje, prie kurios prisilietė. 

 

       „Niekur nuo priedermės ir pareigos neišbėgsi, tik gali ją atlikti gerai, ir tai bus gražu, garbinga“. [Sofija Kymantaitė Čiurlionienė „Gyvenamoji valanda ir mūsų kultūra“]

 

 

(Parengė Gražina Kadžytė)