Lietuvių liaudies muzikos fonogramų kolekcijaKolekciją sudaro Lietuvių tautosakos archyvo fonotekoje saugomi seniausi Lietuvoje garso dokumentai – fonografo volelių (LTRF v) ir į fonografo plokštelių (LTRF pl) įrašai. Pirmoji kolekcijos dalis – 117 fonografo volelių, kurie įrašyti 1908–1949 m. Pirmasis lietuvių liaudies muziką ėmėsi fiksuoti Lietuvių mokslo draugijos narys Eduardas Volteris. Jis Edisono fonografu 1908–1909 m. lietuvių liaudies dainas, skudučiais ir dūdmaišiu atliekamas melodijas įrašė rytų ir pietų Lietuvoje bei dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančioje lietuviškoje saloje – Zieteloje. Iki šių dienų išliko 113 jo įrašytų volelių, didžioji jų dalis saugoma Berlyno fonogramų archyve ir tik 14 originalių volelių – Lietuvių tautosakos rankraštyno fonotekoje. 1909–1912 m. fonografo aparatu liaudies dainas įrašinėjo ir Jonas Basanavičius.
|
|
Lietuvių mokslo draugijos tautosakos rinkiniai1907–1939 m. veikusios Lietuvių mokslo draugijos (LMD) nariai kaupė anksčiau užrašytus tautosakos rinkinius, patys rinko tautosaką bei skatino tai daryti kitus. Gautieji rinkiniai buvo numeruojami, pildoma inventorinė knyga, tačiau akivaizdu, kad dalis rinkinių liko neaprašyti, kai kurie buvo pasiskolinti ir negrąžinti į archyvą, todėl liko privačiose kolekcijose. Iki mūsų dienų Lietuvių tautosakos rankraštyne išsaugota didžioji šios kolekcijos dalis – 1269 tautosakos rinkiniai (daugiau nei 50 000 psl., 82 000 tautosakos vnt.), užrašyti XIX a.–XX a. pirmoje pusėje*. Kolekcija suskaitmeninta 2010–2012 m. vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „Lietuvių tautosakos rankraštynas: fondų skaitmeninimas ir sklaida“ ir patalpinta Lietuvių tautosakos rankraštyno duomenų bazėje. LMD kolekciją sudaro trys fondai – LMD I, LMD II, LMD III. Šių fondų suskaitmenintą registracijos knygą galima rasti Inventoriniai dokumentai |
|
Pokario partizanų dainų garso įrašaiLTR fonotekoje saugoma gausi ir nuolat pasipildanti magnetofoninių garso įrašų kolekcija (juostos ir kasetės, apie 8500 val.). Pirmieji garso įrašai į magnetofono juostas daryti 1952 m., kai Lietuvos miškuose dar tebesislapstė laisvės kovotojai, kuriuos persekiojo Sovietų Sąjungos slaptosios tarnybos. Tuo metu Lietuvos kaime buvo dainuojamos naujoviško stiliaus dainos, apdainuojančios partizanų dalią, jų kovas ir žūtis, sukurtos pačių kovotojų bei jų rėmėjų – kaimo poetų. Surašytos į sąsiuvinius šios dainos buvo slepiamos, nes už ryšius su partizanais, už rastus įkalčius, grėsė įkalinimas ar tremtis. Tautosakos rinkėjai šių dainų užrašinėti taip pat negalėjo, nes sužinojusi instituto vadovybė už tai būtų atleidusi iš darbo. Tačiau vėlesniais sovietmečio metais kai kurios dainos „praslysdavo“ ir patekdavo į archyvą (vieni pirmųjų šių dainų įrašų daryti 1978 m.). O prasidėjus Atgimimui, partizanų dainos imtos dainuoti viešai, susirūpinta jų fiksavimu. Tad XX a. dešimtajame dešimtmetyje jų užrašyta itin gausiai. |