Pirmoji kolekcijos dalis – 117 fonografo volelių, kurie įrašyti 1908–1949 m. Pirmasis lietuvių liaudies muziką ėmėsi fiksuoti Lietuvių mokslo draugijos narys Eduardas Volteris. Jis Edisono fonografu 1908–1909 m. lietuvių liaudies dainas, skudučiais ir dūdmaišiu atliekamas melodijas įrašė rytų ir pietų Lietuvoje bei dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančioje lietuviškoje saloje – Zieteloje. Iki šių dienų išliko 113 jo įrašytų volelių, didžioji jų dalis saugoma Berlyno fonogramų archyve ir tik 14 originalių volelių – Lietuvių tautosakos rankraštyno fonotekoje. 1909–1912 m. fonografo aparatu liaudies dainas įrašinėjo ir Jonas Basanavičius. Yra išlikę 22 daktaro įrašyti voleliai, kuriuose užfiksuota 40 dainų. Po Basanavičiaus mirties šią misiją tęsė Matas Untulis. Jis įrašė liaudies dainų iš Lydos, Švenčionių, Vilniaus-Trakų apskričių (20 volelių, 118 kūrinių, dažniausiai įrašyti tik pirmieji dainų posmai). Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais liaudies dainas į volelius įrašinėjo Zenonas Slaviūnas ir Juozas Jurga. 

Gausiausia kolekcijos dalis – fonografo plokštelės, į kurias lietuvių liaudies melodijos įrašinėtos 1935–1949 m. Iki mūsų dienų išliko 980 plokštelių, kuriose buvo įrėžta virš 6700 kūrinių. Nepriklausomos Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune veikusi Komisija tautos melodijoms rinkti ir tvarkyti (1934–1935) įsigijo stacionarų fonografo aparatą ir ėmė įrašinėti tautosakos kūrinius į plokšteles. Šią veiklą tęsė Lietuvių tautosakos archyvas (1935–1939), kviesdavęs atvykti į laikinąją sostinę visų Lietuvos regionų liaudies dainininkus ir muzikantus (įrašinėdavo archyvo darbuotojas Z. Slaviūnas).  Taip fonografo plokštelėse buvo įamžinta Lietuvos sodžiuose visai beišnykstanti sutartinių giedojimo, ragų pūtimo ir skudučiavimo tradicija, Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus balsas. Įrašyta ir kalendorinių, darbo, jaunimo, meilės, vestuvinių, karinių-istorinių ir kt. žanrų dainų ir muzikos instrumentais: ožragiu, lamzdeliu, birbyne, smuiku, Peterburgo armonika, dambreliu, cimbolais ir kt. atliekamų kūrinių.

2001 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute pradėta vykdyti archyvinių garso įrašų išsaugojimo ir leidybos programa. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus buvo suskaitmenintos fonografo plokštelės (skaitmenintojas – LCVA specialistas Vytautas Vizgintas), sukurta suskaitmenintų garso įrašų registracijos duomenų bazė (ją galima rasti Inventoriniai dokumentai. Geriausiai Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos ir Dzūkijos regionų muzikinį folklorą reprezentuojantys garso įrašai buvo atrinkti, restauruoti ir publikuoti 2003–2005 m. išleistoje knygelių su kompaktinėmis plokštelėmis serijoje „1935–1941 metų fonografo įrašai“. Fonografo voleliai buvo prikelti iš užmaršties 2006 m., į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą pakvietus Vienos fonogramų archyvo inžinierių, senųjų garso įrašų specialistą Franzą Lechleitnerį. Jis savo paties sukonstruotu šiuolaikiniu fonografo aparatu į skaitmeną perkėlė 105 volelius (340 kūrinių). 2007 m. atrinkti ir restauruoti kokybiškiausi įrašai bei jų transkripcijos publikuotos leidinyje „Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos 1908–1942“. 

2006–2010 m. vykdant Valstybinio mokslo ir studijų fondo ir Lietuvos mokslo tarybos finansuojamus projektus, sukurta Tautosakos garso įrašų duomenų bazė, kurioje patalpinti šių suskaitmenintų įrašų metaduomenys, jie integruoti ir į strateginę Lietuvių tautosakos archyvo duomenų bazę.

2008 m. Lietuvių liaudies muzikos fonogramų kolekcija (1908–1949), saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą kaip regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektas (registracijos nr. 28).